Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Puškaitis

Puškaitis (Puschkayts, Putscetus, Puschaits), prūsų žemės dievas, šventųjų miškelių globėjas. ↑ Sūduvių knygelėje (1563) Puškaitis įvardytas kaip žemės dievas po šventojo šeivamedžio medžiu (vok. Puschkayts der Erden Gott vnter dem heiligem holtz des Holunders), jis valdąs ir siunčiąs žmonėms ↑ barzdukus. Norėdamas išaiškinti vagystę, ritualo metu ↑ vaidila (vok. der Waidler) šaukėsi dangaus dievo ↑ Okopirmo ir žemės dievo Puškaičio, prašydamas…

Puškáitis (Puschkayts, Putscetus, Puschaits), prūsų žemės dievas, šventųjų miškelių globėjas. Sūduvių knygelėje (1563) Puškaitis įvardytas kaip žemės dievas po šventojo šeivamedžio medžiu (vok. Puschkayts der Erden Gott vnter dem heiligem holtz des Holunders), jis valdąs ir siunčiąs žmonėms barzdukus. Norėdamas išaiškinti vagystę, ritualo metu vaidila (vok. der Waidler) šaukėsi dangaus dievo Okopirmo ir žemės dievo Puškaičio, prašydamas jų, kad šis vagis nepereitų sienos. Johannas Maleckis (1551) ir Janas Lasickis Puškaitį vadino šventųjų medžių ir giraičių globėju. XVI a. pabaigoje. Motiejus Strijkovskis rašė, kad Kurše, Livonijoje, Semboje, Prūsijoje ir žemaičių žemėje Puškaičiui 2 kartus per metus aukota duonos ir alaus, prašant, kad šis į klojimus pasiųstų barzdukų. Matas Pretorijus priskyrė Puškaitį žemės dievams, paminėdamas jį trečiuoju po Žemėpačio ir Žemynos. A. J. Greimas Puškaičio vardą kildino iš puškuoti – giliai kvėpuoti. Manė, kad Puškaitis yra miško pavidalu besireiškiančios natūralios erdvės dievas, arklo nepaliestos žemės dievas, gyvenantis anapus dirbamų laukų. Žemė puškuodama leidžia bezdukus, barzdukus, kaukus, skatina augimą. Puškaitis ir įkūnijąs šiuos vyksmus. Jo reikšmės išplėtimas iki šventųjų medžių ir miškelių globėjo buvo tik Renesansui būdingas stereotipas. V. Toporovas manė, kad svarbiausia Puškaičio vaizdinyje yra jo sąsaja su šeivamedžiu (įvairiose tradicijose sietu su požeminiu pasauliu). Puškaičio vardą kildino iš latvių kalbos žodžio puškuotapsidengti žiedais, iš lietuviško žodžio puškuoti – apsidengti puškais, pražysti. Puškaitis artimas indų Pušanui (plg. pusyati – žydi, avestų dievo Apaošos vardas nuo A-puš – neturįs žydėjimo ), graikų Panui. Nereikėtų pervertinti Puškaičio ryšio su šeivamedžiu. Per šį medį Puškaitis pasiekiamas, prie jo aukojama. Medis čia yra tikėjimo laidininkas, o ne objektas. Puškaitį kaip žemės dievo totalumą rodo ir tai, kad jis (kaip žemės atstovas) yra lygiavertis Okopirmui, dangaus atstovui vagystės aiškinimo rituale. Puškaitis nepririštas prie šeivamedžio, jis sugebąs kontroliuoti didelę teritoriją, kad vagis nuo jos nenužengtų. Puškaitis kaip žemės dievas gali reikštis ne tik per šeivamedį, bet ir per kitus šventuosius medžius ir giraites.

L: Mannhardt W. Letto-Preussische Götterlehre. Rīga, 1936; Топоров В. Н. Заметки по балтийской мифологии // Балто-славянский сборник. Москва, 1972; Bretkūnas J. Rinktiniai raštai. V., 1983.

Gintaras Beresnevičius

Ignas Narbutas

Iliustracija: Medis užima svarbią vietą mažlietuvių kultūroje, 2002 / Iš MLEA