baltasermėgiai

baltsermėgiai, viena iš vakarų aukštaičių šnektų, turėjusi išlaikytą nekirčiuotų balsių ilgumą žodžio kamiene ir galūnėje.

baltasermgiai, baltsermgiai, viena iš vakarų aukštaičių šnektų, turėjusi išlaikytą nekirčiuotų balsių ilgumą žodžio kamiene ir galūnėje. Jie tarė: gi^.vẽ^.nima^. ʼgyvenimąʼ, sú^.nu ʼsūnųʼ, vekė^. ʼverkėʼ, žẽ^.me ʼžemęʼ, žʼu^.r^.jo^. ʼžiūrėjoʼ. Smulkiau skaidydamas Kazimiero Jauniaus išskirtas svarbiausias aukštaičių patarmes, Antanas Salys (remdamasis Adalbertu Bezzenbergeriu) balt(a)sermėgiais vadino iki Antrojo pasaulinio karo Mažosios Lietuvos Gumbinės, Stalupėnų, Tolminkiemio apylinkėse gyvenusius lietuvius, kurie savo tarme buvę artimi kauniškiams. Nuo pastarųjų balt(a)sermėgiai skyrėsi tik viena kita nežymia ypatybe; pvz., jie dažniausiai tarė kap, tap (kauniškiai – kàp, tép), vartojo moteriškosios giminės įvardžių vienaskaitos įnagininko formas j, t, daugiskaitos galininko – jàs, tàs, (kauniškiai – j, t arba jái, tái; js, ts arba jáis, táis), turėjo daugiau skolinių iš vokiečių kalbos. Iš šios šnektos ploto kilę kai kurie senosios lietuvių raštijos atstovai: žodynų, gramatikos ir kitų darbų autorius Kristijonas Gotlybas Milkus, literatūros klasikas Kristijonas Donelaitis. Jono Juškos teigimu, Ariogalos apylinkėse balt(a)sermėgiais vadinę ir kitus Užnemunės (Nemuno kairiojo kranto) lietuvius. Pravardė baltsermgiai – etnografinės kilmės, pagal tų vietų žmonių nešiotas šviesias nedažytų vilnų sermėgas.

Dar skaitykite aukštaičių tarmė.

L: Salys A. Kelios pastabos tarmių istorijai // Archivum philologicum. Kn. 4. K., 1933 (žemėlapis); Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos dialektologija. V., 1978 (II leidimas 1994), p. 33–34, 155–156; Salys A. Lietuvių kalbos tarmės // Lietuva: LE, T. 15 (II leidimas). V., 1990, p. 573; Salys A. Raštai. T. 4; Lietuvių kalbos tarmės. Roma, 1992, p. 292 ir žemėlapis.

Kazys Morkūnas