pokaris

pókaris. Dar 1942 Vakarų sąjungininkai svarstė Rytprūsių likimą ir sutiko juos padalyti tarp Lenkijos ir Lietuvos. J. Stalinas 1944 liepos sutartyje su Lenkijos provizorine vyriausybe užfiksavo valstybinių valdų ribą. Potsdamo konferencijoje (1945) sąjungininkai galutinai pritarė Stalino planams, perleisdami SSRS administruoti Karaliaučiaus kraštą iki taikos sutarties sudarymo. Klaipėdos kraštas konferencijoje neminėtas, laikant visus Adolfo Hitlerio užkariavimus negaliojančiais; tad užimtas (1945 pradžioje) šis kraštas tuoj pat de facto buvo perduotas Lietuvos Sovietų Socialistinei Respublikai (LSSR); jos sovietinė valdžia paskyrė ten civilinę administraciją ir numatė naujai apgyvendinti kraštą. 1944 vasarą sugriuvus vokieęių frontui, Raudonoji Armija (RA) greitai pasiekė Rytprūsius (dar skaitykite pasauliniai karai). Dar liepos pabaigoje A. Hitleris sutikęs evakuoti klaipėdiškius už Nemuno (nors visur kitur griežtai pasisakė prieš pirmalaikę evakuaciją). Frontui kiek aprimus, klaipėdiškiams ūkininkams liepta grįžti namo nuimti derlių. Rugsėjo 9 iš šiaurės prasiveržta pro Šilutę iki Kuršių marių, daliai klaipėdiškių atkirtus pasitraukimo kelius; visgi dauguma jų suspėjo persikelti per Nemuną arba pasitraukti per Kuršių neriją, tad sovietų užimtame Klaipėdos krašte buvo pasilikę nedaugelis vietos gyventojų (dar skaitykite: pabėgėliai, pasitraukimas). Kitaip buvo pačiuose Rytprūsiuose, kur delsta su evakuacija, tikintis, kad pasilikę gyventojai prisidės prie krašto gynimo; kariuomenės vadovybė bijojo chaoso pabėgėlių perpildytuose keliuose. Raudonajai Armijai greitai slenkant į priekį, nemažai gyventojų nespėjo pasitraukti arba buvo fronto pralenkti, nes kraštą gynė tik silpnos ir blogai ginkluotos vokiečių pajėgos. Vokietijos laivynas įstengė išgelbėti daugiau kaip 2 mln. pabėgėlių ir kariškių; visgi daug bėglių žuvo pakeliui ar užimant kraštą, nes RA nedarė jokio skirtumo tarp civilių ir kareivių (moterys žvėriškai prievartautos, vyrai dažnai vietoje žudyti). Sovietams užėmus kraštą, suskaičiuota 137 000 išlikusių civilių (nors dalis gyventojų gal dar slapstėsi). Jie suimti, suvaryti į lagerius ir ten tikrinti. Aptiktieji nacių partijos nariai ir persirengę kariai uždaryti į koncentracijos stovyklas, daug civilių išvežti į SSRS darbams; kiti versti dirbti, duodant apie 400 g duonos per dieną. Greitai kilo badas, nes vietos gyventojams neleista ką nors auginti ar sodinti. Plito užkrečiamosios ligos. Gyvenimo sąlygos buvo nepaprastai sunkios (per 3 metus išmirė 1/3 okupuotų Rytprūsių gyventojų). Karaliaučiaus krašte iki 1946 balandžio veikė sovietų karinė valdžia, kuri rūpinosi tik savo reikalais, panaudodama vietinius kaip darbo jėgą. Įvedus civilinę valdžią ir kraštą prijungus prie Rusijos Sovietų Federacinės Respublikos, pradėti vežti kolonistai iš Rusijos. Rytprūsiečių likimas klostėsi skirtingai nuo klaipėdiškių. Šie rinkti visuose sovietų užimtuose Europos kraštuose ir siųsti atgal į gimtinę (net Vakarų sąjungininkų zonose Vakarų Vokietijoje jie vilioti grįžti namo); 1947 gruodžio mėn. įsaku klaipėdiškiams suteikta teisė įsigyti sovietinę pilietybę, todėl (ypač 1947–1948) nemažai jų savanoriškai grįžo namo ir ją įgijo. Klaipėdiškiai laikyti lietuviais, dokumentuose jiems neleista įrašyti vokiečių tautybę ir viešumoje kalbėti vokiškai; anksčiau sugrįžusieji net galėję atgauti savo nuosavybę. Nors ir jie patyrė daug skriaudų iš valdžios ir naujakurių, bet jiems neteko badauti ir bijoti dėl gyvybės. O rytprūsiečiams po Potsdamo sutarties daugiau neleista sugrįžti iš evakuacijos į gimtinę. Jie liko beteisiai, jiems buvo išduoti tik laikinieji pasai, kuriuos sovchozuose dirbusiems atimdavo, kad negalėtų pabėgti. Rytprūsiečius dažnai kilnojo iš vienos vietos ar būsto į kitą. Į Kaliningrado sritį pradėjus vežti kolonistus, senbuviai buvo išvaryti iš gyvenviečių, geresnių būstų; jie prarasdavo darbą. Rytprūsiečiai nesistengė taikytis prie sovietinės tvarkos ir laukė progos išvažiuoti į Vokietiją, vis dažniau reikalavo juos ten išleisti. Vietos valdžia t. p. spaudė Maskvą evakuoti senbuvius. 1947 rugsėjį SSRS valdžia sutiko išleisti iš srities visus nedarbinguosius, o už poros mėnesių ir visus kitus rytprūsiečius (iki 1948 pabaigos beveik visi evakuoti į Vokietijos Demokratinę Respubliką; dar perkėlimai). 1949 rudenį išvežti užsilikę senbuviai specialistai (dirbę sovietiniame ūkyje), o 1951 gegužę į Vokietiją išvežta per 3000 LSSR vietovėse užsilikusių (dar skaitykite vilko vaikai) rytprūsiečių (iš viso į Vokietijos Demokratinę Respubliką evakuota 105 000 asmenų). Tuomet klaipėdiškiams neleista išvykti į Vokietiją. Tik 1958 IV 8 SSRS ir abi Vokietijos valstybės pasirašė sutartį (dar skaitykite Maskvos susitarimas 1957), kad SSRS gyvenę asmenys, iki 1941 buvusieji Vokietijos piliečiai, iki 1960 pabaigos galėjo prašyti juos išleisti į Vokietiją. Nors beveik visi klaipėdiškiai įteikė tokius prašymus, bet iš 15 000 senbuvių leista išvykti tik 6000. Po 1961 dar apie 4000 klaipėdiškių pavieniui išvyko į Vokietiją, prašant susijungti šeimoms.

L: Kibelka R. Ostpreußens Schicksalsjahre 1944–1948. Berlin, 2000; Beckhorn E., Dubatov A. Die Königsberg-Papiere. Neue Dokumente aus russischen Archiven. München, 1994; Luschnat G. Die Lage der Deutschen im Königsberger Gebiet 1945–1948. 2 Aufl. Frankfurt, 1998; Kibelka R. Memelland. Fünf Jahrzehnte Nachkriegsgeschichte. Berlin, 2002.

Arthur Hermann

1945 III 31 sovietinė administracija pranešė, kad Klaipėdos krašte 10 800 ūkių likę visai tušti, o 1530 likę žmonių. Daliai klaipėdiškių grįžus iš evakuacijos, 1946 I 1 Klaipėdos apskrityje gyveno 1353, Šilutės – 1055, Pagėgių – 245 vietinių valstiečių šeimos (iš viso Klaipėdos krašte jų užfiksuota 2653 su 7800 žmonių). Kadangi prieš II pasaulinį karą krašte gyveno 154 000 žmonių, tai pokariu jų tebuvo likę 5%. Klaipėdos krašte 1945 rudenį 1 kg kiaulienos kainavo 60, 1 kiaušinis – 1–1,5, 1 ltr pieno – 5–6, 1 cnt bulvių – 180 rublių. Tą žiemą, atvykus rusams kolonistams į Klaipėdą, neturtingi žmonės jau nebegalėjo įpirkti maisto. Tuomet 1 cnt bulvių jau kainavo 350, 1 ltr pieno – 10, kiaušinis – 3 rublius. Krašte dar sumažėjo vietos gyventojų, nes jie buvo išvežti įvairiems darbams sovietinio režimo naudai. Po 1948 kai kurie klaipėdiškiai kėlėsi gyventi į Karaliaučiaus kraštą; kai kur vietos ūkių vadovai juos mielai priimdavo kaip gerus darbininkus (dar skaitykite Lomsargienė-Simaitytė Lena). Pvz., žvejys iš Kuršių nerijos apie 1953 su kitais žvejojo Viliūnų ežere kaip patyręs specialistas, vėliau persikėlė į Giliją. Rytprūsius užėmus sovietinei kariuomenei, žemės ūkis smuko. Laukai buvo palikti be šeimininkų; nuo jų reikėjo pašalinti likusius karinius pabūklus, kitą techniką bei įvairias liekanas, palaidoti žuvusiuosius, išminuoti didelius plotus. Trūko arklių, traktorių ir kitų mašinų. 1946 pradėti organizuoti žemės ūkio skyriai; sausio 29 specialiose karinėse apygardose suorganizuota 30 karinių sovchozų – vojenchozų. Kiekvienas jų gavo po 8000 ha žemės. Dirbti juose rekrutuoti likę vietos gyventojai. Žemės ūkio specialistai t. p. buvo vietiniai. Kiekvienas vojenchozas turėjo savo numerį. Dirbantieji gaudavo 600 g duonos per dieną, vaikai ir nedirbantieji – 200 gramų. Visi galintys dirbti privalėjo prisistatyti į sovietinę komendantūrą; ten paskirstyti į brigadas. Žmonės apgyvendinti suniokotuose namuose be durų ir langų, po kelias šeimas. Likę negyvenami namai naudoti malkoms. Kiekvienas suaugęs už 14 val. darbo dieną gaudavo 100 g duonos ir vėliau 100 rublių per mėnesį. Moterims tekdavo arti laukus. Nedirbantieji nieko negavo. Vyresni kaip 10 metų vaikai turėjo užsidirbti duoną – sodinti, ravėti. Daug vaikų ėjo į Didžiąją Lietuvą elgetauti ir ten pasiliko. Pvz., 1947 į Ežerninkus atvyko pirmosios rusų kolonistų šeimos; ten vietos gyventojai per 15 min. turėjo palikti savo namus ir daiktus rusams. 1946 pradėta krašto gyventojų registracija, 1947 įvesta pasų kontrolė. 1947 IV 15 Kaliningrado srityje buvo likę 110 217 vokiečių tautybės (tarp jų buvo daug lietuvininkų bei lietuvių kilmės žmonių) asmenų: iš jų suaugusiųjų vyrų 31 112, moterų – 42 806. Apie 36 600 dirbo sovchozuose; dauguma buvo silpnos sveikatos, nedarbingi, vaikai. Nedarbingi žmonės laikyti vaikų, senelių namuose, kur negavo jokio aprūpinimo. Dėl tokios padėties didėjo nusikalstamumas – produktų vagystės, žmogžudystės, pasitaikė žmogėdrystės atvejų. Dažniausiai žudyti mažiausi vaikai. Dirbantieji sovietų valdžios kaltinti sabotažu bei špionažu. 1948 įvesti rubliai. Per 1 mėnesį dirbantieji uždirbdavo 25–30 rublių (tiek kainavo 1 svaras sviesto). Žmonėms tekdavo per vasarą rūpintis daržovėmis ir grūdais sau maistui. Žiemą vaikai eidavo į mokyklą; joje mokyta rusų kalba. Sunkiai gyventa ir miestuose. 1945 vasarą Karaliaučiuje užregistruota 80 000 senųjų gyventojų, 1947 rudenį jų tebuvo 20 000. 1947–1948 Gumbinėje dar gyveno apie 100 krašto senųjų gyventojų, daugiausia iš Karaliaučiaus ir Įsruties. Į miestą atkėlus daugiau civilių rusų, ūkinis gyvenimas pagyvėjo. Atidarytos parduotuvės, nes reikėjo įsigyti maisto ir įvairių būtinųjų dalykų. 1948 Gumbinėje buvo 10–15 parduotuvių, 20–30 valgyklų. 1946–1947 buvusioje Gimnastikos aikštėje veikė juodasis turgus, kur kaimiečiai parduodavo pieną, sviestą, kiaušinius ir kita. Svarbiausias toks turgus veikė ties krašto pasieniu Virbalyje. Ten griuvėsiuose rasti įvairūs daiktai pardavinėti. Didžiojoje Lietuvoje paklausiausios prekės buvo žemės ūkio padargai, juos tiekė kaimuose likę krašto gyventojai. Turgus veikė 2 kartus per savaitę, susirinkdavo iki 150–200 žmonių. Specialistai (statybininkai, dažytojai, siuvėjai) galėjo užsidirbti duonai. Seni ir sergantys žmonės, negalėję dirbti, mirė nuo išsekimo ir bado. Daug rytprūsiečių dirbo pas lietuvius ūkininkus Didžiojoje Lietuvoje. Vaikai buvo pamiršę tėvų vardus, lietuviai juos priglaudė kaip savus. Pokarinė padėtis krašte bei atskirose vietovėse buvo aprašyta daugybėje krašto gyventojų atsiminimų, analizuota įvairiuose mokslo darbuose.

L: Linck H. Königsberg. 1945–1948. Leer, 1953; Lupp F. Erlebnisse eines ostpreußischen Fischers am Willuhner See im Jahre 1953 // Mietzner F. Der Kreis Schloßberg. Würzburg, 1962; Hennig I. Zeugnis aus schwerer Zeit. Hnds.; Schieder Th. u. a. Die Vertreibung der deutschen Bevölkerung aus den Gebieten östlich der Oder- Neisse. Dokumentation der Vertreibung der Deutschen aus Ost- Mitteleuropa. Wolfenbüttel; Peitsch H. Verlassen in der Heimat. Leer, 1981; Reinoß H. (Hg.). Letzte Tage in Ostpreußen. Erinnerungen an Flucht und Vertreibung. München, Wien; Prisiminimai // Annabergo lapelis. 21. Bonn, 1990, p. 40–52; Kibelka R. Bemerkungen zur Bevölkerung des Rayons Polessk (Labiau) 1946/47 // Zur Siedlungs-, Bevölkerungs- und Kirchengeschichte Preussens. Lüneburg, 1999; Matthes E. (Hg.). Als Russe in Ostpreußen. 1944–1948. Ostfildern, 1999; Schön H. Trägodie Ospreußen. 1944–48. Kiel, 1999; Kibelka R. Vilko vaikai. V., 2000; Militärsowchosen kamen ins Land an der Memel // Land an der Memel. Nr. 73. 2003.

Iliustracija: Persikėlimas per Miniją ties Lankupiais su kolūkio „Gegužės pirmoji“ sunkvežimiu: iš dešinės – Hansas Pocys, Verneris ir Vilius Šmitai, 1957 / Iš Silvos Pocytės giminės rinkinio

Iliustracija: Atsisveikinimas Kalniškiuose su Ašmonais, repatrijuojančiais į Vokietiją: Ieva Šikšnienė (su lazdele), Valteris Pocys, Juozas Ruškys, Marija Ašmonienė, Labrenčis, antroje eilėje – Ruškienė, penkta – Julė Ruškytė, toliau – Hansas Ašmonas, Hilda Ašmonienė, Martynas Ašmonas ir Brunas Bobys, apie 1958 / Iš Silvos Pocytės giminės rinkinio

Iliustracija: Karo sunaikintos Toleikių sodybos vietoje Svencelėje išliko tik šulinio svirtis, 1957 / Iš Ievos Toleikytės-Biržienės šeimos albumo

Iliustracija: Klaipėdiškės plente ties Dumpiais, 1956 / Iš Ievos Toleikytės-Biržienės šeimos albumo

Iliustracija: Sartininkų sovietinio ūkio fermos darbininkas Jurgis Bajoras iš Skiržemių (Paprūsė), 1965 / Iš Ernos Bajoraitės-Jonaitienės šeimos albumo