Mažosios Lietuvos
enciklopedija

pabėgėliai

pabėgėliai. Jų dalia ištiko prūsų gentis ir atskiras gimines, nuo XIII a. pralaimėjusias kovose ir sukilimuose prieš ↑ Kryžiuočių ordiną. Taip į jotvingių žemes prie Nemuno aukštupio bėgo ↑ bartai, ↑ pagudėnai. Dalis pabėgėlių ↑ skalvių buvo apgyvendinti Rodūnios ir Pelesos apylinkėse, kur susidarė net atskira Skalvių vaitystė, minėta dar 1637. Pabėgėliai skalviai gyveno prie Paštuvos (Kauno apylinkės). Spėjama (V. Almonaitis), kad jie įkūrė…

pabgėliai. Jų dalia ištiko prūsų gentis ir atskiras gimines, nuo XIII a. pralaimėjusias kovose ir sukilimuose prieš Kryžiuočių ordiną. Taip į jotvingių žemes prie Nemuno aukštupio bėgo bartai, pagudėnai. Dalis pabėgėlių skalvių buvo apgyvendinti Rodūnios ir Pelesos apylinkėse, kur susidarė net atskira Skalvių vaitystė, minėta dar 1637. Pabėgėliai skalviai gyveno prie Paštuvos (Kauno apylinkės). Spėjama (V. Almonaitis), kad jie įkūrė Tilžės bažnytkaimį prie Drūkšių ežero. Vėlesnių karų, stichinių nelaimių, nederliaus metais pabėgėliai iš Mažosios Lietuvos pasklisdavo įvairiuose kraštuose, vėliau kartais grįždavo į gimtinę. Žymesnis pabėgėlių srautas susiklostė Pirmojo pasaulinio karo pradžioje: po šimtmečio taikingo gyvenimo 1914 rudenį į Mažąją Lietuvą įsiveržus Rusijos kariuomenei tūkstančiai žmonių su mantos prikrautais vežimais kėlėsi per Nemuną, daug kas apsistojo Tilžės apylinkėse, kiti traukėsi dar tolyn. Daug pabėgėlių sulaikė rusų kareiviai, dalis žuvo, daug buvo išvežta į Rusijos gilumą (dar trėmimai). Išstūmus Rusijos kariuomenę iš krašto išlikę pabėgėliai grįžo į savas sodybas, atkūrinėjo suniokotus ūkius ir gyvenvietes.

Vytautas Gocentas

Iliustracija: Paminklinis akmuo pabėgėliams, 1944–45 žuvusiems ant Aismarių ledo / Iš MLEA

Klaipėdos krašto atplėšimas 1939 III 21 sukėlė masišką lietuvių bėgimą į Didžiąją Lietuvą. Kovo 23 d. uždaryta Lietuvos siena, išvykti buvo galima tik su leidimais. Lietuvos laikraščiai spausdino žinias apie lietuvių suiminėjimus, areštus, gąsdinimus ir užgauliojimus. Iki 1939 V 1 iš Klaipėdos krašto išvyko ir užsiregistravo kaip pabėgėliai 10 231 asmuo. Iš krašto turėjo pasitraukti uždarytų lietuviškų įstaigų ir bankų tarnautojai, mokytojai, kultūros darbuotojai. Masiškai bėgo ir Klaipėdos krašto žydai. Iš aneksuoto krašto traukėsi ir lietuvininkai, aktyvūs visuomeninių ir kultūrinių organizacijų nariai, stambūs ūkininkai. Galop krašto direktorija pradėjo sulaikyti išvykstančius darbininkus, nes trūko darbo jėgos statyboms, žemės ūkio, kariniams įtvirtinimams įrengti. 1944 vasarą–rudenį per Mažąją Lietuvą traukėsi tūkstančiai pabėgėlių iš Didžiosios Lietuvos, bėgusių nuo artėjančios sovietinės kariuomenės ir numanomų represijų. Dažnas jų savo atsiminimuose rašė apie lietuviškai kalbėjusius Mažosios Lietuvos gyventojus, jų pagalbą besitraukiantiems, baltiškos kultūros pėdsakus krašte. Rytprūsiuose iki 1944 gyveno apie 2,6 mln. žmonių, kurių nemaža dalis buvo etniniai lietuvininkai. 1944 pradėta planinga krašto civilių evakuacija (dar pasitraukimas). Dalis gyventojų išvežta geležinkeliais, dalis judėjo tvarkingomis arklinių vežimų gurguolėmis nurodytais maršrutais, gavę evakuacijos įsakymą ir seniūno leidimą. Postovio vietose buvo numatyta nakvynė ir maitinimas. Vėlesni spartūs karo veiksmai, bombardavimai ir kita didino sumaištį, ardė buvusius planus. Itin nukentėjo vėlesni pabėgėliai, patyrę įvairių nuostolių. Pabėgėlių panišką bėgimą skatino žinios apie Raudonosios armijos žvėriškumus Nemerkiemio žudynėse ir kitur. Prasidėjus sovietų puolimui į Rytprūsius, visi 16–60 sulaukę krašto vyrai turėjo trauktis į Vakarus arba buvo mobilizuoti karo reikmėms. Moterys, seniai ir vaikai turėjo susikrauti būtiniausius daiktus; vokiečių kareiviai liepė apleisti savo būstus ir judėti link pajūrio uostų. Sudėtingos buvo pabėgėlių kelionės iš atokesnių vietovių. Jie keliavo kartu su sužeistaisiais ir kitomis krovininėmis mašinomis, arkliniais vežimais ir kitu transportu. Pabėgėliai apsistodavo nakčiai apleistuose namuose, mokyklose, dažnai be maisto ir šiltesnių drabužių. Per kelias savaites Baltijos jūra laivais iš Piliavos ir kitų uostų išgabenta apie 50 000 žmonių. Daugiau kaip 2,5 mln. žmonių iš Rytprūsių, Vakarų Prūsijos ir kitur traukėsi per Baltijos jūrą į Vakarus. Daug žuvo kelionėje nuo šalčio, išsekimo ar nuskendo. Pasitraukimui jūra pasitelkti 1081 laivas (nuo didelių prekybinių iki žvejų valčių, pvz., laivai Deutschland iš Karaliaučiaus ir Robert Ley iš Piliavos uosto). Tūkstančiai pabėgėlių rado savo kapus Baltijos jūros dugne, sovietams nuskandinus laivus, kuriais jie plaukė. Pvz., 1944 VII 25 su fregata Merten iš Klaipėdos įtvirtinimų išgabenti vokiečių kariai ir klaipėdiškiai, tačiau jų likimas nežinomas. Rugsėjo 22 iš oro apšaudytas garlaivis Meoro, nuskandinti 55 pabėgėliai ir 600 sužeistųjų; spalio 6 nuskandintas laivas Nordstern su 625 žmonėmis; spalio 31 Bremerhaven su 410 žmonių, lapkričio 20 sovietinė artilerija paskandino garlaivį Füsilier su 410 pabėgėlių; gruodžio 15 per užšalusias Kuršių marias masiškai bėgo žmonės, o sovietų lėktuvai šaudydami laužė ledą ir skandino pabėgėlius kartu su arkliais ir nešuliais. Pabėgėliai perpildė Piliavos, Dancigo, Gotenhafeno ir kitus uostus. Spėjama, kad per Aismares ir jų neriją pasitraukė apie 450 000 rytprūsiečių. 1944 pabaigoje artėjant sovietų armijai buvo organizuota klaipėdiškių evakuacija. 1945 sausį pradėjusi didelį puolimą sovietų kariuomenė atkirto Rytprūsių gyventojus nuo Vakarų, išsigelbėjimui liko tik Piliavos uostas, tačiau miestas buvo tiek perpildytas pabėgėlių, kad dalis jų ėjo atgal namo, pakeliui sutikdami sovietų kareivius ir buvo apšaudyti, o dalis tiesiog brido į ledinį vandenį, nematydami kitos išeities. Puolanti sovietų kariuomenė Rytprūsių pakelėse palikdavo nušautų pabėgėlių kūnus, o kaimeliuose – išprievartautas ir nukankintas moteris ir mergaites. 1945 I 25 pradėta didžiausia pabėgėlių evakuacija. Laivas Deutschland su 4000 žmonių iš Karaliaučiaus be nuostolių pasiekė Stettiną. Robert Ley pavyko saugiai išgabenti 5000 pabėgėlių į Warnemündę. Krovininiu laivu Goya iš Klaipėdos ir Liepojos išgabenta daugiau kaip 15 000 žmonių į Gotenhafeną ir Swinemündę; laive trūko tualetų, nebuvo gydytojų sužeistiems kariams, nėščioms moterims. Didžiausia laivininkystės istorijoje vokiečių keleivinio lainerio Wilhelm Gustloff tragedija įvyko 1945 I 30 naktį, kai jį sovietų povandeninis laivas apšaudė 3 torpedomis. Laivu plaukė daugiau kaip 10 000 žmonių (daugiausia pabėgėliai iš Rytprūsių bei sunkiai sužeisti kariai, atvežti iš Rytų fronto); tarp keleivių buvo ir būrelis žmonių iš Klaipėdos krašto. Skęstant laivui, pavyko išsigelbėti tik 1239 žmonėms. Vasario 10 sovietų povandeninis laivas paskandino krovininį laivą General von Steuben su 900 pabėgėlių ir sužeistųjų. Vasario 13 iš Piliavos 58 laivais sėkmingai perkelta 150 000 pabėgėlių; vasario 15 iš Piliavos vėl išplaukė 5 laivai su 6000 žmonių; vasario 17 sovietų lėktuvai nuskandino transporterį Eifel su 785 žmonėmis; vasario 18 paskandintas Consul Cordes su daugiau kaip 100 keleivių; vasario 20 laivas Westpreußen sėkmingai perplukdė per 3000 pabėgėlių ir sužeistųjų iš Piliavos į Dancigą; vasario 22 iš Karaliaučiaus į Piliavą perplukdyta dar 5000 žmonių; vasario 23 sovietų povandeninis laivas paskandino krovininį Göttingen su 500 žmonių. Iš viso vasario mėn. 20 laivų su pabėgėliais ir sužeistaisiais pasiekė Dancigą, 17 laivų su 60 000 keleivių dingo be žinios. Iš Baltijos jūros uostų (Liepojos, Karaliaučiaus, Piliavos, Dancigo, Gotenhafeno, Helos, Stolpmündės ir Warnemündės) į Vakarus buvo saugiai pergabenti 475 488 žmonės. Kovo 6 d. anglai 150 bombų numetė virš Saßnitzo uosto – laivas Robert Möhring su 737 sužeistaisiais ir 20 pabėgėlių sudegė. Uostuose mėtytos magnetinės minos, sprogdavusios laivams išplaukiant. Kovo mėn. prarasti 4 svarbiausi Rytprūsių uostai. Vienas paskutinių laivų, sėkmingai perplukdžiusių 3800 pabėgėlių ir 1200 sužeistųjų, – Ubena (per 7 reisus išgelbėjusi 27 000 žmonių). Kovo 12 susprogdinti 7 laivai, žuvo 570 žmonių; per kovo mėnesį prarasti 36 laivai, 1261 žmogus žuvo uostuose. Balandžio 4–5 apie 30 000 pabėgėlių ir sužeistųjų perkelta į Helą, iš ten į Kopenhagą. Balandžio 6 iš Karaliaučiaus išvažiavo paskutinis pabėgėlių traukinys, balandžio 9 miestas prarastas; Piliavoje nuskandintas garlaivis su 250 žmonių; balandžio 10 torpeduotas Neuwerk su 956 pabėgėliais; balandžio 11 nuskandinti dar 3 laivai su beveik 2000 pabėgėlių; balandžio 16 krovininis laivas Goya, išvengęs bombų, buvo susprogdintas torpedų ir nuskendo su 7000 keleivių (išsigelbėjo vos 172); balandžio 25 Piliava atiteko sovietų kariuomenei. Gegužės 6 nuspręsta perkelti iš likusių prieplaukų paskutinius 20 000 pabėgėlių ir sužeistųjų, geužės 8 visi laivai sėkmingai pasiekė Vakarų uostus. Dalis pabėgėlių įkurti pabėgėlių stovykloje Nymindegabo vasarvietėje, Danijoje. 1945 rudenį tarp jų buvo klaipėdiškių ir lietuviais pasivadinusių Klaipėdos krašto vokiečių (iš viso 1500). Danų administracijai išvarius vokiečius bei daugumą klaipėdiškių stovykloje liko apie 360 lietuvių. Čia 1945–46 gyveno apie 90% Danijoje atsidūrusių lietuvių. Stovykloje lietuviai turėjo savo atstovą Šarkį, veikė mokykla (vedėja Čėsnienė), tautinių šokių ir dainų ansamblis (vedėja Kirvaitytė), choras, rankdarbių ir amatų dirbtuvės, įvairūs kursai. 1947 pabėgėliai lietuviai buvo iškelti į Thystedą ar emigravo. Įvairios nelaimės laukė pabėgėlių, bandžiusių pasitraukti sausuma. Pvz., 1944 rugpjūtį Pagėgių apskrities Mantvilaičių kaimo seniūnui vokiečių karinė valdžia įsakė evakuoti kaimą. Už Barštyno pabėgėlius atkirto rusų tankai. Dalis išsklaidytų žmonių bandė grįžti namo, kur juos užklupo raudonarmiečiai. Kaimiečiams teko iškęsti belaisvių kančias ir pažeminimus. Visus juos sovietų kariai laikė vokiečiais. Belaisviai pabėgėliai marinti badu, versti plauti karių aprangą, dirbti kitus darbus. Vėliau, perkėlus lagerį prie Įsruties, pabėgėliai dirbo lauko darbus sovchozuose, nuolatos buvo plėšiami ir prievartaujami rusų kareivių (apie tai žinojo sovietų karininkai). Klaipėdos krašte likę vyrai buvo paimti į sovietinę kariuomenę, o netinkantys karo tarnybai kasė apkasus ir dirbo kitus darbus. 1950 duomenimis, iš 2 619 000 rytprūsiečių 1 930 000 pabėgėlių atsidūrė Vakarų Vokietijoje, sovietų zonoje, Austrijoje ir kitur; 75 000 liko gimtinėje, o 614 000 dingo karo ar pabėgimo metu. Dar evakuacija, genocidas, pasitraukimas. Pav.

L: Fredmann E. Sie kamen übers Meer. Köln, 1971; Mažosios Lietuvos kalendorius 1935 metams. Klaipėda, p. 116–118; Ein Blick zurück // Die Elchniederung. Nr. 5. 1985; Land an der Memel. 1987, Nr. 41, S. 38–40; Wedler G. Erinnerungen (1. Teil) // Die Elchniederung. Nr. 20. 1994; Schön H. Flucht über die Ostsee 1944/45 im Bild // Stuttgart, 1996; Schön H. Tragödie Ostpreußens 19441948. Kiel, 1999; Die letzten Abwehrkämpfe um Pillau // Die Elchniederung. Nr. 32. 2000; Flucht über die Ostsee // Die Elchniederung. Nr. 31. 2000; Tolkemita-Mitteilungen. 2002, Nr. 2, S. 30–39; Arbušauskaitė A. Gyventojų mainai tarp Lietuvos ir Vokietijos pagal 1941 m. sausio 10 d. sutartį. Klaipėda, 2002; Schön H. Das Schicksal der KdF-Schiffe // Memeler Dampfboot. Nr. 2. 2002; DieSteuben“ bleibt ein Seekriegsgrab // Wehlauer Heimatbrief. 68 F. 2002/2003, S. 97–98; Greiner F. Ich sah dieGoya“ untergehen // Ortelsburger Heimatbote. Nr. 41. 2004; LE.

MLEA

Algirdas Žemaitaitis

Frida Bochenek

Martynas Purvinas

Iliustracija: 1944–45 pabėgėlių traukimosi Vakarų kryptimi schema / Iš MLEA

Iliustracija: Pabėgėliai Rytprūsių karo kelyje / Iš MLEA

Iliustracija: Pabėgėliai ant Aismarių ledo / Iš MLEA