Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Lena Lomsargienė-Simaitytė

Helen Simeit, tragišką pokario dalią patyrusi lietuvininkė.

Lómsargienė-Simaitýtė (Simeit) Lena (Helen) (1932 Traksėdžiuose, Šilutės apskrityje), lietuvininkė. Tėvas Jurgis (Georg) Simeit (g. 1903 IX 9 Barzdūnuose, prie Šilutės) atėjo užkuriu į Traksėdžius pas Bertą Kavolytę (Kawohl) (g. 1904 Traksėdžiuose), ten dirbo plentininku, rūpinosi savo žemės sklypeliu pagelžkelėje. Šeima gyveno durpyno barake. Gimė 8 vaikai (4 mirė vaikystėje). Lomsargienė-Simaitytė lankė Traksėdžių mokyklą, kur baigė 4 klases, mokytojais buvo lietuvis Laudienas ir vokietė Vogel. 1944 spalį artėjant frontui, visiems įsakyta evakuotis. Tėvo brolis Augustas Simonaitis (dirbęs Išlūžės eiguliu) pasislėpė Bundulų miškuose ir neišvyko. Lomsargienės-Simaitytės šeimai su daiktais vos pavyko įsmukti į Šilutės plentą – jis buvo užtvindytas pabėgėlių ir kariuomenės. Iš Šilutės gyvuliniame traukinio vagone išvažiavo į Tilžę ir tolyn į Skaisgirius, bombarduojant sovietų lėktuvams. Ten pabėgėlius išskirstė į apylinkės kaimus, bet netrukus surinko tolesnei kelionei. Traukiniais vežė iki Berlyno, vėliau iki Plaueno Saksonijoje, ten išskirstė pas ūkininkus. Saksai rytprūsiečių nemėgo, einančius iš mokyklos pabėgėlių vaikus apmėtydavo akmenimis. Tas apylinkes be mūšių užėmė amerikiečiai. Vėliau tą teritoriją perdavus sovietų administracijai, prasidėjo skurdas ir badas. Rytprūsiečiai vogdavo sušalusias bulves, elgetaudavo. Prisikrovus daiktų mainams, Lomsargienei-Simaitytei kartą pavyko peršliaužti į JAV zoną. Ten į maistą iškeitė ir kryželį nuo kaklo. Antrą kartą mėginanti ten patekti, Lomsargienė-Simaitytė buvo sulaikyta rusų ir nuskriausta. 1946 iš nelaisvės grįžo Lomsargienės-Simaitytės tėvas (1941 paimtas į Vokietijos kariuomenę, šeimą susirado per kunigus). 1949 pabaigoje sovietai įsakė visiems Klaipėdos krašto gyventojams grįžti atgal, prieštaravimų neklausė, daugiau pabėgėliams nebedavė maisto kortelių. 1949 XII 5 Lomsargienės-Simaitytės šeima su kitais lietuvininkais išvyko atgal per Brandenburgą ir Lenkiją. Pakeliui daug kartų apiplėšti – lenkai ir rusai beveik viską atėmė. Pabėgėliai atvežti į Klaipėdą, kur žadėta didelė parama ir puikus gyvenimas. Bet grįžę į Traksėdžius negavo žadėtos karvės, o pinigų davė tik po 300 rb žmogui. Tėvų namai su likusiais daiktais jau buvo užimti pokarinių atsikėlėlių. Lomsargienei-Simaitytei teko labai sunkiai dirbti Traksėdžių durpyne. 1955 ištekėjo už Juozo Lomsargio (g. 1934 Būdviečiuose, prie Švėkšnos–1995). Jaunystėje jis uždarbiavo vežimu gabendamas malkas ir lentas į Tilžę. Šeima susilaukė 5 vaikų. Prasidėjus repatriacijai į Vokietiją, ten išvyko Lomsargienės-Simaitytės seserys Eva ir Gerda. Lomsargienė-Simaitytė, susilaukusi vaiko, nebenorėjo išvykti. Pavargę nuo sunkaus darbo durpyne, 1957 visu būriu (ir Lomsargienės-Simaitytės brolis Kurtas) atvyko į Labotą Semboje, kur dirbo vietos ūkyje. Kolchozui vadovavo tvarkingas vokietis iš Kazachstano, žmonės ir ūkis prasigyveno. Lomsargienė-Simaitytė su vyru daug dirbo, buvo darbo žymūnai. Vėliau viskas pradėjo smukti, kolchozas visai sužlugo. Lomsargienė-Simaitytė matė, kaip buvo niokojama Labotos bažnyčia, kaip griautas jos bokštas su laikrodžiu. Ji apgynė nuo niokojimo paminklą Pirmojo pasaulinio karo aukoms. Vėliau girti rusai užmušė Lomsargienės-Simaitytės sūnų kaip nemėgstamą „vokietį“, daužydami jo galvą į akmeninį paminklą. Lomsargienė-Simaitytė rašė atsiminimus apie karo ir pokario nutikimus, bet vėliau išsigandusi sovietų valdžios juos sudegino. Lomsargienės-Simaitytės giminės tebegyvena Klaipėdoje ir Priekulėje, vaikai – Karaliaučiaus krašte.

Martynas Purvinas

Marija Purvinienė

Iliustracija: Lena Lomsargienė-Simaitytė, 2001