Pakalnės apskritis

Pakanės apskrits, Lankõs apskrits (vok. Kreis Niederung, 1934 Kreis Elchniederung) buvo sudaryta 1815 administracinės teritorinės reformos metu. Tuomet ji apėmė 18,151 kvadratinių mylių plotą: Kaukėnų, Lapynų, Naujosios, Įsės, Plaškių, Gastų ir Skaisgirių parapijas. Apskrityje tuomet buvo 4745 ugniakurai, gyveno 28 585 gyventojai. Apskrities centras buvo Naujoji su 493 gyventojais, bet laikinai (vėliau nuolat) jis veikė Gastose (visoje apskrityje nebuvo nė vieno tikro miesto). Pakalnės apskritis įkurta Nemuno deltoje ir Kuršių marių rytinėje pakrantėje, apėmė drėgnus ir užliejamus plotus. Šie palaipsniui sausinti ir pritaikyti žemės ūkiui, ten kūrėsi vis daugiau nausėdijų, didelių dvarų. Nuo seno gyveno lietuvininkai; šie plotai vadinti Lietuviškąja žemuma. Į Pakalnės apskritį atsikeldavo daug lietuvininkų iš kitų apskričių, ten radusių galimybę susikurti savo ūkį naujai įsavinamose žemėse. 1825 iš 37 338 apskrities gyventojų 49,1% kalbėjo lietuviškai. Per Pakalnės apskritį ėjo didysis vandens kelias Gilijos upe, kuriuo iš Nemuno baseino (Didžiosios Lietuvos ir Gudijos) į Karaliaučių bei Vakarų Europą plukdyti tūkstančiai sielių, plaukė daugybė laivų su kroviniais (dar skaitykite krovinių gabenimas ). Kuršių marių bei upių pakrantėse nuo seno gyvavo žvejų kaimai. 1871 buvo 414 gyvenviečių su 5842 gyvenamaisiais pastatais ir 52 609 gyventojais (per 56 metus apskrities gyventojų padaugėjo beveik dvigubai – 184%). XIX a. pabaigoje kasti nauji sausinimo kanalai, statyti polderiai, įrenginėti apsauginiai pylimai (dar skaitykite melioracijos raida), vis nauji plotai pritaikyti našiam žemės ūkiui (pirmiausia pienininkystei). Žemės ūkiui naudoti plotai vadinti Tilžės žemuma. Svarbiausi verslai buvo pievų šienavimas, šieno plukdymas į Karaliaučių ir kitus centrus, daržovių (svogūnų ir kita) bei bulvių auginimas, jų plukdymas į miestų turgavietes, žvejyba ir prekyba žuvimis. Tiesti plentai ir geležinkeliai palaipsniui mažino senųjų vandens kelių reikšmę, per upes ir kanalus statyti tiltai, keitę perkėlas, bet iki XX a. pradžios apskrities šiaurinėje ir vakarinėje dalyse svarbia susisiekimo priemone liko valtys, kuršvaltės, kuršlaiviai, garlaiviai. Keičiantis ekonominei situacijai, vis daugiau jaunuolių išvykdavo uždarbiauti į Vakarus, XX a. pradžioje apskrities augimas sulėtėjo. 1910 Pakalnės apskrityje gyveno 55 342 žmonės. Ir pertvarkytuose plotuose gyventojus vargino potvyniai, šaktarpis. XIX a. lietuvybė palaipsniui nyko: 1825 iš 37 338 apskrities gyventojų lietuviškai kalbėjo 18 336 (49,1%), 1852 – 38,4%, 1890 – 25,2%. Tuomet lietuvininkai dar kovojo dėl lietuvių kalbos teisių mokyklose ir bažnyčiose: peticijoms Vokietijos valdovui 1879 surinkta 2000, 1895 – 2242 parašai. 1898 į Prūsijos seimą čia išrinktas J. Smalakys iš Algaviškių. XIX a. pabaigoje– XX a. pradžioje čia, kaip ir kitur, stiprėjant krašto germanizacijai, vyko spartus lietuvininkų nutautėjimas (lentelė). Iš Pakalnės apskrities kilo nemaža žymių lietuvininkų veikėjų: Frydrichas Kuršaitis iš Noragėlių, Dovas Zaunius vyresnysis, Dovas Zaunius jaunesnysis, Endrius Rėžulaitis iš Rokaičių ir kiti. Lietuvininkų kultūros svarbiausiu centru liko netolima Tilžė – kaimiškoje Pakalnės apskrityje nebuvo didelių gyvenviečių, lietuvininkai gyveno išsisklaidę kaimuose ir sodybose, palaipsniui tirpo atvykėlių kitataučių terpėje. Nemuno deltos gyventojai skatinti burtis į įvairias ūkines bendrijas: melioracijos, pylimų statybos ir priežiūros, gyvulių veislininkystės ir kitas. Jos buvo ekonomiškai naudingos, bet kitataučių vadovautos draugijos skatino tolesnį lietuvininkų nutautėjimą. 1919 Pakalnės apskritis gerokai pertvarkyta pagal Versalio taikos sutartį įkuriant Klaipėdos kraštą. Jo pietinę sieną nustačius Rusnės ir Skirvytės upėmis, prie Pakalnės apskrities prijungti seniau Šilokarčemos apskričiai priklausę plotai šių upių kairiajame krante (Karklės ir Šakūnų parapijos), o Plaškių apylinkės (Rusnės dešiniajame krante) perduotos naujai kurtai Pagėgių apskričiai, tuo pakeičiant Pakalnės apskrities plotą. 1939 Pakalnės apskrities plotas siekė 1003,12 km² (neskaitant Kuršmarių pakrančių pelkyno), ten gyveno 55 376 žmonės. Buvo 226 seniūnijos, 32 valsčiai, 5 dvarų apylinkės, 338 gyvenvietės, 13 evangelikų parapijų, katalikų bažnyčia Šilgaliuose ir menonitų Pakriokiuose. Gyvavo 5895 ūkiai, iš jų: 0,5–5 ha ploto – 2642, 5–10 ha – 1465, 10–20 ha – 978, 20–100 ha – 766, daugiau kaip 100 ha – 47. Tuomet Gastose gyveno 3460 žmonių, Kaukėnuose – 4492, Skaisgiriuose – 2256, Naujojoje – 1589. Pakalnės apskritis garsėjo savo derlingomis žemėmis, jos gyventojai laukininkai buvo labiau pasiturintys už kitų apskričių žemininkus, bet pievininkų ir žuvininkų gyvenimas buvęs sunkus. Upių ir kanalų išvagotą Pakalnės apskritį beveik nepalietė Antrojo pasaulinio karo veiksmai, bet SSRS valdymo metais buvo likviduota dauguma senųjų gyvenviečių, nugriauta tūkstančiai senų pastatų, likusių dauguma nugyventa. Ištisi plotai virto negyvenama dykra, apleisti senieji vandens keliai, suniokoti buvę įrenginiai.

L: Der Kreis Elchniederung (Niederung). Bde I, II. Hannover, 1966–1969; MLFA.

Martynas Purvinas

Vilius Pėteraitis

Iliustracija: Medžiotojai ir žvejys Tovelės upės pakrantėje, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Skaisgirių turgaus aikštė / Iš MLEA

Iliustracija: Kunigas Eilingeris prie Gastų bažnyčios portalo, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Gilijos žvejo Lepkojo sodyba, 1935 / Iš Lenkijos MA Meno instituto (Instytut sztuki PAN)

Iliustracija: Keltas per Karklės upę, Pakalnės apskritis, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Grąžtų gyvenvietės elektros jėgainė, Pakalnės apskritis, iki 1944 / Iš MLEA