Mažosios Lietuvos
enciklopedija

šaktarpis

šaktarpas, pavasario ir rudens potvynio Nemuno žiotyse pavadinimas, vartotas Mažojoje Lietuvoje.

šãktarpis, šaktarpas, pavasario ir rudens potvynio Nemuno žiotyse pavadinimas, vartotas Mažojoje Lietuvoje. Šaktarpio pavadinimo kilmę aiškino Augustas Ambrasaitis, Carlas R. Jacoby, Frydrichas Kuršaitis, Georgas H. F. Nesselmannas. Termino kilmė siejama su šakomis. G. H. Nesselmannas mano, kad šaktarpio vardas kilo nuo šakų, kurios potvynio metu buvo klojamos ant kelių, kad būtų galima pravažiuoti. F. Kuršaitis šaktarpį sieja su šaka, upės atšaka ir tarpu. Šaktarpis – tai laikas, kai ledas nei laiko, nei lūžta, nepravažiuojamasis laikas, kai dėl potvynio žmogus jaučiasi, tarsi būtų įkišęs koją į medžio šakas ir dėl to negalįs iš medžio išlipti; atšalimas polaidžio metu, kai negalima plaukti valtimi nei rogėmis važiuoti dėl plono ledo. Johannesas Bobrowskis knygoje Lietuviški fortepijonai šaktarpį aprašė kaip kliūtį laidotuvėms. Šaktarpo Čese terminas vartotas „Tilžės keleivyje“. Vokiečiai neturėjo šaktarpio termino pakaitalo. Yra išlikęs pasakojimas, kaip Šilutės švietimo darbuotojas parašė pranešimą vyresnybei Gumbinėje, skųsdamasis, kad Szaktarp trukdo vaikams eiti į mokyklą, ir gavo atsakymą, jog Szaktarp (t. y. asmenį) reikia nubausti įstatymo numatyta tvarka. Savo kūriniams šaktarpio pavadinimus davė Frydrichas Bajoraitis, Ernstas Wichertas, A. K. T. Tielo. Dietmaras Albrechtas knygoje Keliai į Sarmatiją. Dešimt dienų Prūsijoje vieną dalį pavadino Šaktarpiu. Astrida Petraitytė parašė romaną Šaktarpio metas (2006),kuriame pavaizdavo gyvenimą Mažojoje Lietuvoje tarp dviejų pasaulinių karų, kai nebuvo galimybės rinktis likimo kelią.

Jurgis Mališauskas

Iliustracija: Gilijos upės šaktarpis ties Kryžionais, iki 1944 / Iš MLEA