Mažosios Lietuvos
enciklopedija

pienininkystė

gyvulininkystės šaka.

pienininkỹstė krašte plėtota nuo senų laikų. Dėl palankių gamtinių sąlygų (drėgnas klimatas skatino spartų žolynų augimą, savo našumu išsiskyrė Nemuno deltos užliejamosios pievos) karves laikyti buvo lengva. Tik pajūrio ir kituose smiltynuose laikytos ožkos. Senieji prūsai vartojo ir kumelių pieną. 1807 panaikinus baudžiavą, pradėtas vystyti individualus prekinis ūkis – kaimiečiai ne vien patys apsirūpindavo pieno produktais, bet vis daugiau jų pelningai parduodavo miestų prekyvietėse. Plečiantis pienininkystei suklestėjo perpirkliai, jie supirkdavo pieno produktus (pirmiausia sviestą) ir juos veždavo parduoti. Vis daugiau pieno supirkdavo įvairaus dydžio pieninės. Nuo XIX a. pabaigos išplėtota pašto sistema skatino pienininkystės raidą krašte: daugelyje vietovių buvo priimamos sviesto ir sūrio siuntos standartinėse dėžutėse, pašto transportu vežtos gavėjams Rytprūsių bei Vakarų Vokietijos miestuose. Pienininkystei tinkamesnėse vietose įsikūrę dvarai įsiveisdavo veislinių (produktyvių olandiškų ir kitų) karvių bandas, plėtojo pelningą verslą, įrengdavo aptvertas ganyklas. Pienininkystės versle pasižymėjo daug lietuvininkų, melžiamos karvės laikytos net ir mažuose ūkeliuose (kitaip nei Vakarų Vokietijoje). Pienininkystė itin sparčiai plėtota XIX a.–X a. pradžioje: 1816–1873 Rytprūsiuose laikytų galvijų kiekis padidėjo 67%, 1816–1913 net 162%. Dar sparčiau jų gausėjo pienininkystės centruose – Nemuno deltoje bei Prūsų Olandijos–Elbingo apylinkėse. Pvz., 1831 Labguvos apskrityje laikyti 9958 galvijai, 1936 – 31 226 (pagausėjo 314%). Pienininkystės mastą ir jos netolygumą XIX a. pabaigoje parodo pieno produktų tuometinio eksporto apimtys. Pvz., 1899 iš Pakalnės apskrities buvo išsiųsta 14 755 cnt sviesto ir 503 cnt sūrio, iš Tilžės apskrities – 3599 ir 934, iš Įsruties apskrities – 2492 ir 109, iš Pilkalnio apskrities – 1598 ir 0,4, iš Gumbinės apskrities – 267 ir 11. 1907–1908 Pakalnės apskrityje kasmet iš 1 karvės primelždavo po 3300 kg pieno (iki 3,1% riebumo). Pienininkystės plėtros lygį krašte rodo XX a. pradžios statistiniai duomenys. 1913 Rytprūsiuose 100 ha žemės ūkio naudmenų vidutiniškai teko po 46 galvijus, Pakalnės apskrityje – 58, Pilkalnio apskrityje – 55,3, Šventapilės apskrityje – 55,8, Fischhauseno apskrityje – 54,6, Gumbinės apskrityje – 51,7, Stalupėnų apskrityje – 51,7, Įsruties apskrityje – 51, Tilžės apskrityje – 48,9, Ragainės apskrityje – 49,3, Vėluvos apskrityje – 48,3, Darkiemio apskrityje – 48. Mažiau galvijų laikyta Klaipėdos apskrityje – 24,7, Šilutės apskrityje – 43,4. 1913 melžiamos karvės Rytprūsiuose vidutiniškai sudarė 49,5% laikytų galvijų skaičiaus, Pakalnės apskrityje – 66,4%, Šilutės apskrityje – 67,5%, Tilžės apskrityje – 63,9%, Labguvos apskrityje – 54,4%, Klaipėdos apskrityje – 53,4%. Šis rodiklis aiškiai rodė pagrindinį pieno gamybos centrą Nemuno deltoje (Šilutės, Pakalnės ir Tilžės apskritys), ryškiai išsiskyrusį visame krašte. XX a. pradžioje litras pieno Karaliaučiuje (pienininkystės krašto centre) kainavo 15–16 pfenigų, Kölne – 22, Manheime – 23; 1 kg sviesto – vidutiniškai 2,36 markės, 2,44 ir 2,47; todėl pigesnė Rytprūsių pienininkystės produkcija sėkmingai konkuravo Vakarų Vokietijos rinkose. Sėkmingą pienininkystės plėtrą nulėmė veislininkystė, pieningesnių karvių veisimas. Kryžminant veisles išvestos vietos sąlygoms tinkamos juodmargės karvės išplito visame krašte (tarpukariu pateko ir į Lietuvą, po 1944 jų atsivaryta ir į Didžiąją Lietuvą). 1882 Karaliaučiuje įsteigta Ostpreußische Holländer Herdbuch-Gesellschaft [Rytprūsių olandiškosios veislininkystės draugija], 1916 Įsrutyje – Herdbuchverein für das schwarz-weiße Tieflandrind in Ostpreußen [Juodmargių galvijų veislininkystės draugija]. Nuo 1903 išplėtotas pienininkystės priežiūros draugijų (vok. Milchviehkontrollvereine) tinklas: 1914 Rytprūsiuose veikusios 182 tokios draugijos prižiūrėjo 89 000 melžiamų karvių (1903 rudenį pirmoji tokia draugija įkurta Gastose, 1905 – Jonaičiuose ir Pakriokiuose, 1907 – Kalnininkuose ir Tilžėje). Jų centrai veikė Įsrutyje (vok. Verband der Milchviehkontrollvereine für die Provinz Ostpreußen) ir Karaliaučiuje (vok. Verband der Milchviehkontrollvereine für den landwirtschaftlichen Zentralvereinsbezirk Königsberg Pr.). Karaliaučiuje veikė pienininkystės bendrija (vok. Ostpreußischer Milchwirtschaftlicher Verein). 1928 Gumbinės apygardoje laikytos 155 397 melžiamos karvės, Karaliaučiaus apygardoje – 209 243. 1928 Gumbinės apygardoje primelžta 427 mln. litrų pieno, Karaliaučiaus apygardoje – 570. Tuomet Rytprūsių pieninės pagamino 63 000 cnt sviesto ir 200 000 cnt sūrio. 1938 Rytprūsiuose 100 ha žemės ūkio naudmenų laikytos 26,3 karvės, kasmet iš kiekvienos vidutiniškai primelžta po 3096 kg pieno (1 ha tekdavo po 806 kg pieno); visoje Vokietijoje – 35,5 ir po 2492 kg (1 ha – 883 kg). Pienininkystės plėtra išsiskyrė Mažosios Lietuvos ir Sembos plotai: Pakalnės apskrityje iš 1 karvės kasmet primelžta po 3784 kg pieno, Tilžės–Ragainės apskrityje – 3481 kg, Labguvos apskrityje – 3406 kg, Gumbinės apskrityje – 3477 kg, Fischhauseno apskrityje – 3565 kg; Klaipėdos krašte tuomet iš 1 karvės primelžta po 2990 kg pieno. Iš veislinių karvių būdavo primelžiama ir po 8814 kg 3,68% riebumo pieno. Tuometinė pasaulio rekordininkė karvė Quappe [Vėgėlė] iš Palvininkų davė 14 708 kg (4,2% riebumo) pieno per metus. 64,6% ūkyje pagaminto pieno būdavo parduodama, 8,1% sušeriama gyvuliams, 12,7% suvartojama pačių ūkininkų bei samdinių. 1934–1939 iš Rytprūsių į Vakarų Vokietiją kasmet išveždavo po 17 000 t sviesto ir 31 000 t sūrio, kuriais aprūpindavo 2,4 mln. vartotojų. Pienininkystė teikė 50% krašto žemės ūkio pajamų (pvz., javų auginimas tik 15%). Prieš Antrąjį pasaulinį karą, pvz., Pilkalnio apskrityje gyventojai patys suvartodavo tik apie 5% šviežio pieno ir jo produktų, 95% pieno produkcijos būdavo išvežama į Vidurio ir Vakarų Vokietiją. Krašto intensyvioji pienininkystė ilgai buvo pavyzdys kitiems kraštams, net ir po Antrojo pasaulinio karo. Pvz., Šveicarijoje būdavo primelžiama iš 1 karvės po 2730 kg pieno (1948), Lenkijoje – 1230 (1948), VFR – 2482 (1955), kai dar prieškariu Rytprūsiuose – 3148. Išplėtota pienininkystės sistema buvo sunaikinta Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir SSRS valdymo metais.

Dar skaitykite sūrinės.

L: Buskies O. Landwirtschaft und Viehzucht in der Elchniederung // Der Kreis Elchniederung. Bd. I. Hannover, 1966; Die Milchverwertung in der Elchniederung // Der Kreis Elchniederung. Bd. II. Hannover, 1969; Bloech H. Ostpreußens Landwirtschaft. Leer.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Michaelis Buddrus (1884–1966) savo ūkyje Dvišakiuose, Tilžė, 1937 / Iš Martino Buddraus šeimos albumo

Iliustracija: Tradicinės juodmargės Nemuno užliejamose pievose prie Smalininkų, 2002

Iliustracija: Pieningos karvės Rusnės ganyklose, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Pieningos karvės Medūniškių, Darkiemio apskritis, ganyklose, iki 1944 / Iš MLEA