mįslės
mslės, smulkiosios tautosakos rūšis, tradicinė varžybų forma. Varžomasi spėjant metaforų vaizdais reiškiamų mažos apimties tekstų prasmes. Mėgti paradoksalūs nesuderinamų veiksmų bei realijų deriniai, pvz., Eit jautis į upę plautis, o pilvą namie paliekt. – Skalauti nešamas užvalkalas; Tėvas negimęs, sūnus ant stogo. – Ugnis ir dūmai. Gretintos ritmingų ir rimuotų frazių poros (Surazgytas, sumazgytas // gale lauko pastatytas. – Akėčios). Mėgti vidinių garsų sąskambiai (Žemai žemaitis, aukštai dievaitis. Nukris dievaitis, užmuš žemaitį. – Perkūnas nutrenks žmogų; Be kojų, be rankų, o vartosi, trankos. – Vėjas). Sąskambius papildė okazionalizmai – mįslėms būdingi žodžiai, kurių prasmės suprantamos tik kitų žodžių aplinkoje (Lyber leiber trumpakojis, dieną naktį nemiegojęs. – Vėjas), garsažodžiai (Pykšt pokšt ant lentos, kybur vybur ant tvoros. – Velėjami ir išdžiaustyti skalbiniai). Metaforų nesudaro klausimo-atsakymo formos mįslės, lietuvių folkloristikoje gavusios minklių vardą. Jos mėgtos dėl klausimų apgaulingumo ir atsakymų netikėtumo (Kiek dygsnių reikia į gatavus marškinius? – Nei vieno; Po kokiu medžiu zuikis lyjant slepiasi? – Po šlapiu; Kuomet geriausias čėsas valgyt? – Kad išalkęs esi). Mažosios Lietuvos šaltiniuose yra minklių tipų, nesutinkamų Didžiojoje Lietuvoje (Kokie žirgyčiai ir neėdę spraunūs? – Stogų žirgyčiai; Kas ošia Lietuvoj kiems nuo kiemo? – Dainos; Kodėl roputės (bulvės) sutvertos? – Kad ir vargužiai ką lupt turėtų). Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje vyrauja bendri mįslių tipai. Sutampa vaizdų motyvai, stilistika. Mažosios Lietuvos mįslių kalboje šiek tiek daugiau germanizmų nei kituose Lietuvos regionų tekstuose (Aukšty[n] šaknys, žemy[n] viršūnė. – Vandens liktys (varvekliai) po stogu; Ilgs kaip cygelis (plyta), žib kaip špygelis (veidrodis). – Šarka; Ko nėr bažnyčioj? – Kakalio (krosnies)). Seniausi lietuviškų mįslių pavyzdžiai užrašyti Mažojoje Lietuvoje. Apie 1675 tris mįsles pateko į vokiečių–lietuvių kalbos žodyno Clavis Germanico-Lithvana rankraštį (paskelbtas 1997). 7 mįslės yra Theodoro Lepnerio kn. Der Preusche Littauer [Prūsų lietuvis; parašyta 1690, išspausdinta 1844], 10 mįslių – Pilypo Ruigio lietvių kalbos tyrinėjime Betrachtung der Littauischen Sprache (1745). Daugiausia (apie 150 mįslių) užrašytų XVII–XVIII a. pateko į Jokūbo Brodovskio Lexico Germanico-Lithvanicvm et Litvanico-Germanicvm [Vokiečių–lietvių ir lietuvių–vokiečių kalbų žodynas] rankraštį. 1956 J. Lebedys paskelbė šio žodyno smulkiąją tautosaką. Mįsles ir Mažosios Lietuvos kitą tautosaką XIX a. rinko ir skelbė Augustas Schleicheris, Adalbertas Bezzenbergeris, Vilius Kalvaitis, XX a. pradžioje – Jurgis Banaitis, A. Vilmantaitė, Klaipėdos gimnazijų mokiniai, vadovaujami Jono Užpurvio, S. Šemerio, A. Venclovos. Po Antrojo pasaulinio karo lietuvininkų tautosaką Klaipėdos krašte rinko Lietuvių kalbos ir literatūros instituto ekspedicijų dalyviai. Yra tarptautinių mįslių tipų. Jų ilgaamžiškumą liudija senųjų kultūrų raštija. A. Aarne lyginamajame mįslių tyrinėjime paskelbė nemažai atitikmenų daugelio Europos, Artimųjų Rytų, Afrikos tautų kalbomis. Iki šiol surinktos Mažosios Lietuvos mįslės, surašytos iš leidinių ir rankraščių, kartu su kitų lietuviškų mįslių tekstais įjungtos į sisteminę kartoteką, kuri saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.
L: Schleicher A. Litauisches Lesebuch und Glossar. Prag, 1857; Aarne A. Vergleichende Rätselforschungen // FF Communication, No 26, 27, 28–29. Helsinki, 1918–1920; Smulkioji lietuvių tautosaka XVII–XVIII a. Priežodžiai, patarlės, mįslės. V., 1956; Smulkioji tautosaka // Lietuvininkų žodis. K., 1995.
Kazys Grigas