miškai

miška. Mažoji Lietuva – miškingas kraštas (senovėje apie 80% jos ploto užėmė miškai ir pelkės). Prūsoje minėti miškai Curtmedien, Milemedien, Laukmedien, Graudos ir kiti. Tačiau gyventojų gausėjimas, kryžiuočių invazija ir prasidėjusi kolonizacija dar iki XV a. sunaikino daug miškų. Miškinga išliko tik rytinė ir šiaurės rytinė dalis (vėliausiai kolonizuota, nuošaliame pasienyje buvo mažiausiai dvarų ir kaimų). Šios dalies didelės girios išsaugojo vietos gyventojus, sudarė prielaidas susiklostyti Mažajai Lietuvai. Jau XV a. Prūsijoje priimta daug teisės aktų, reguliuojančių miškų ūkį. 1587 išleistoje Miškų tvarkymo instrukcijoje drausta be leidimų kirsti žalius medžius, išimti iš medžių drevių bičių šeimas, vaikščioti miškuose su šautuvu, deginti medžius pelenams ir kita. Albrechto valdymo metais XVI a. girios gerokai sumažintos ir krašto rytinėje dalyje, jose įsikūrė daug kaimų (dauguma kolonistų tada buvo lietuviai). Girių vertimas dirbamosiomis žemėmis tęsėsi ir XVII a., Friedricho Wilhelmo laikais vystant naują kolonizacinę politiką. 1709–11 maras pristabdė miškų kolonizavimą. Dalis dirbamųjų laukų vėl apaugo miškais. Kariaujant su Rusija ir jai valdant (1757–1762) stipriai nukentėjo miškai ir jų gyvūnija: išnyko bebrai, labai sumažėjo elnių. Buvo iškirsti visi pajūrio ir kiti miškai. Ypač nukentėjo Kuršių nerija. Rusams pasitraukus, vėl sustiprėjo miškų kolonizavimas. Valstybinių miškų skirstymas į girininkijas ir eiguvas atsirado XVI a. II pusėje (1588 buvo 16 girininkijų). Ypač daug miškų teisės aktų išleista XVII a., valdant Friedrichams: 1734 aktas, draudžiantis medžioti karališkose giriose ne tik žvėris, bet ir paukščius, 1739 aktas, draudžiantis kirsti ąžuolus privačiuose (dvarininkų ir miestų) miškuose, 1775 Girių įstatymas (Immediat instruction ), reikalaujantis miškotvarkinių principų įdiegimo vykdant miškų kirtimus. Už medžioklės pažeidimus numatytos itin griežtos bausmės – kalėjimas ir turto konfiskavimas (dar medžioklė). Tačiau, anot Augusto Ambrasaičio, paprasti lietuvininkai brakonieriavimo ir savavališko miško kirtimo nelaikė nusikaltimu. Jie manė, kad mišką ir žvėris ponas Dievas visiems sukūrė. 1800 uždraustas galvijų ganymas miškuose, 1804 priimti labai griežti priešgaisrinės miškų apsaugos reikalavimai. Miškų atkūrimas prasidėjo XIX a. I pusėje. Ąžuolynai išliko Nemuno deltoje, Įsruties apylinkėse, Semboje ir kitur. Sodintos vietinės ir introdukuotos rūšys. Didžiausi kalninės pušies plotai atsirado Kuršių nerijoje 1875–1902, sutvirtinant ir apsodinant slenkančias smėlio kopas (dar kopų želdinimas). Iki Antrojo pasaulinio karo Mažosios Lietuvos giriose mėgo medžioti Prūsijos, vėliau Vokietijos vadovai. Mažojoje Lietuvoje ilgus šimtmečius vyko intensyvi tarptautinė prekyba miško produktais (medumi, vašku, medžio anglimi, degutu, derva, pelenais, žvėrių kailiais) ir mediena. Čia realizuota ir didelė dalis Didžiosios Lietuvos miškų produkcijos. Kuršių marių ir Baltijos pakrantėse iškasti kanalai medienos pervežimui. XIX a. II pusėje sustiprėjo ir išsiplėtė medienos apdirbimo pramonė. XX a. I pusėje Mažosios Lietuvos miškus kontroliavo 28 valstybinės miškų valdybos. Jose veikė valstybinės vyriausiosios girininkijos (urėdijos), girininkijos, eiguvos, pelkių meistrijos ir pelkių eiguvos. Miškų valdybose būdavo komunalinių bei privačių miškų girininkijos. 1923 Klaipėdos krašte miškų ūkio vadovais ir specialistais (urėdais, girininkais ir kitais) dirbo dažniau vokiečiai, buvo nemažai lietuvininkų eigulių. 1937 Klaipėdos krašte buvo 46 845 ha miškų, iš jų 35 600 (76%) priklausė krašto savivaldybei (valstybei), 7840 ha (17%) – privatūs ir 3345 ha (7%) priklausė Klaipėdos uosto direkcijai (komunaliniai miškai). Valstybiniai miškai suskirstyti į 5 vyriausiasias girininkijas (Dinkių, Milkurpių, Norkaičių, Smalininkų, Viešvilės) ir 36 girininkijas, t. y. vienai girininkijai priskirta apie 1000 ha miško. Jose 79% sudarė pušynai, 8% eglynai, 5,4% beržynai, 3,7% juodalksnynai, 0,4% ąžuolynai, 3,5% kitų rūšių medynai. Klaipėdos uosto direkcijos miškuose 93,4% užėmė kalninės pušies medynai, 5,7% pušynai ir 0,9% juodalksnynai. Dauguma miškų skirstyti nedideliais (apie 25 ha) kvartalais. Kvartalinėmis linijomis nutiesti miško keliai, užpelkėję plotai nusausinti negilių griovių sistema. Miškininkai buvo ir žemdirbiai, ir varovai medžioklėse. Vidutiniškai miškininkas turėdavo 30–80 margų dirbamosios žemės, laikydavo 1–2 arklius, 3–8 karves ir smulkių gyvulių. Įsigalėjo tradicija mirusius girininkijų darbuotojus laidoti vien miškininkams skirtose mažose miškų kapinaitėse. Po 1945 šios kapinaitės apleistos, dažniausiai iškasinėtos aukso ieškotojų. Karaliaučiaus krašte apie 1/3 miškų ploto užėmė kietieji lapuočiai, visų pirma ąžuolynai. Krašto miškingumas – 17,6%, spygliuočių medynai sudarė apie 37%, minkštųjų lapuočių 43% ir kietųjų lapuočių (dominavo ąžuolas) – 20%. Po 1945 virš 1/5 visų miškų atiteko vadinamosioms karinėms girininkijoms, kurios miškų ūkiui skirė mažai dėmesio. Savo miškams neskyrė rimtesnio dėmesio ir žemės ūkio įmonės. Apleisti ir daugelyje vietų neišvažiuojami miško keliai, apgadintos ir kai kur nustojo veikti melioracinės sistemos, dėl nepakankamos priežiūros bei ugdymo stokos pablogėjo medynų rūšinė struktūra. Kiek geresnė padėtis buvo valstybinių miškų ūkiuose, kuriems Karaliaučiaus krašte priklausė apie 0,25 milijono ha žemės. Sovietiniais metais Karaliaučiaus krašto miškų mokslinius tyrimus vykdė Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo institutas, o Lietuvos miškotvarkos įmonė vykdė krašto karinių girininkijų inventorizaciją. Miškuose gausu gamtos ir kultūros paminklų. Žinios apie šventuosius romovių ąžuolus ir šventąsias girias siekia XI a. Jų būta visose senosiose prūsų žemėse: Semboje, Notangoje, Skalvoje, Nadruvoje. XX a. pabaigoje į UNESCO vertingiausių saugomų objektų sąrašą įtrauktas Kuršių nerijos nacionalinis parkas su savo miškais. Dabar Klaipėdos krašte apie 20% miškų priklauso įvairaus lygio saugomoms ir apribotos ūkinės veiklos teritorijoms. Tačiau mažiausia pagarbos rodoma kultūriniam paveldui. Ypač bloga padėtis Karaliaučiaus krašte.

Dar skaitykite miškų ūkis.

L: Steffen H. Ostpreußens Eichenwälder // Beihefte zum Botanischen Centralblatt. Bd. LV, 1936; Mager F. Der Wald in Altpreussen als Wirtschaftsraum. I Bd. Köln, 1960; Karallus H. Die Forstverwaltung des Memellandes // Memelland Kalender. Oldenburg, 1964, S. 39–49.

Algirdas Brukas

MLEA

Iliustracija: Aukštaūgės pušys Geldapės ežero pakrantėje / Iš Hermanno Sudermanno knygos „Im Paradies der Heimat“, 1940

Iliustracija: Nemuno deltos miškų šeimininkas – briedis / Iš MLEA

Iliustracija: Per Sembą miškinga juosta driekiasi Alkų kalnagūbris, 2002

Iliustracija: Miškelis kopose (Semba), 2000

Iliustracija: Romintos giria, 2000

Iliustracija: Kuršių nerijos pušynai, 2004