Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Romovė

Romovė, Romuva (vok. Romow), ↑ prūsų ir kitų ↑ baltų genčių religinis centras. 1326 Petras Dusburgietis pirmasis pateikė žinių apie Romovę: Nadruvoje buvo vieta, kurią vadino Romuva, gavusi savo vardą nuo Romos, o ten gyveno žmogus, vadinamas kriviu, kurį gerbė kaip popiežių… krivio valiai bei žodžiui pakluso ne tik suminėtos gentys, bet ir lietuviai bei kitos tautos, gyvenančios Livonijos žemėje… jie garbino, kaip buvo įprasta senovėje,

Romóvė, Romuvà (vok. Romow), prūsų ir kitų baltų genčių religinis centras. 1326 Petras Dusburgietis pirmasis pateikė žinių apie Romovę: Nadruvoje buvo vieta, kurią vadino Romuva, gavusi savo vardą nuo Romos, o ten gyveno žmogus, vadinamas kriviu, kurį gerbė kaip popiežių… krivio valiai bei žodžiui pakluso ne tik suminėtos gentys, bet ir lietuviai bei kitos tautos, gyvenančios Livonijos žemėje… jie garbino, kaip buvo įprasta senovėje, negęstančiąją ugnį. Tokia Romovė buvo panaši į Cezario Užrašuose apie galų karą minėtą keltų pagrindinę šventovę. Manoma, kad įsiveržus kryžiuočiams pirmoji Romovė iš Varmės perkelta į saugesnę Nadruvą. Spėjama, kad toje pagrindinėje šventvietėje žuvo Herkus Mantas. 1355 Nikolausas von Jeroschinas laikė Romovę prūsų, lietuvių ir kitų baltų religiniu centru. Romovės pavadinimu šventviečių galėjo būti keletas. XIV a. pradžios dokumentuose Romovė kaip šventasis laukas ir miškas nurodyta Sembos vakarinėje dalyje (prie Girmavos). Simonas Grunau Romovę vadino Rikojotu. XVII a. Matas Pretorijus manė, kad Romovė galėjusi būti prie Biserkiemio (Gumbinės apylinkėse) ant vadinamojo Sidabro kalno. Vėliau istorikas Maxas Toeppenas atkreipė dėmesį į Rausvės intaką Romenę rytinėje Nadruvoje. Tikėtina, kad pagrindinė Romovė buvo Nadruvoje, į pietvakarius nuo Įsruties, Obeliškių apylinkėse (rus. Zelencovo), prie Auksinės ir Ditavos upių santakos, ant kyšulio, atskirto nuo lygumos 3 m aukščio pylimu bei gynybiniu grioviu. Tai Aukskalių piliakalnis, kurio apylinkėse yra Romovupių ir Krivučių kaimai. Žodis Romuva ar Ramuva kildinamas iš šaknų rom-, ram-, įvardijančių šventą vietą, šventovę. K. Būga Romovės vardą kildino iš žodžio romus. Prūsai turėjo tą vardą tarti Romavo. Vardas reiškė ramuma, ramumo, ramybės vieta. K. Būga manė, kad Romuva buvo Nadruvoje gyvenusių prūsų žodis pagrindinei šventvietei pažymėti, o Rikojotu jį vadinę Tolkemitos prūsai. 1993 VI 26–27, netoli Obeliškių, prie manomos nadruvių šventyklos Romuvos, vyko Rasos šventė (organizatorius Romuvos klubo steigėjas Jonas Trinkūnas). Dar baltų mitologija ir religija, prūsai (prūsų mitologija ir religija).

L: Nadruvių Romovės beieškant // Užmirštieji prūsai. V., 1999.

Gintaras Beresnevičius

Libertas Klimka

MLFA