Mažosios Lietuvos
enciklopedija

slogutis

slogutė, sloga, dvasia, kuri slogina ar spaudžia žmogų, dažniau, kai jis pavargęs, neapsaugotas, gulintis lovoje.

slogùtis, slogutė, sloga, dvasia, kuri slogina ar spaudžia žmogų, dažniau, kai jis pavargęs, neapsaugotas, gulintis lovoje. Matas Pretorijus teigė, kad Nadruvoje slogučiu laikytas aitvaras. Sloginti galėjo numirėliai, piktoji dvasia. Daugiausia lietuvininkai tikėjo, kad slogina mirusių nekrikštytų kūdikių dvaselės. Sakmėse pasakota, kad ūkininką dažnai slogindavo. Kartą jis pajutęs po patalais slogutį nutvėrė kūdikio rankelę, kuri pagriebta išnyko. Arba mergina, pajutusi kažką po patalais besijudinant, nutvėrė šaltą kūdikio rankelę. Slogutis pasirodydavo ir vyro pavidalu. Kuršių nerijos žvejai pasakojo, jog žmones slogina laumės. Pasakota, kad pas kamaroje gulintį berną ateidavo laumė ir jį slogindavo. Bernas ją sugavo užkaldamas šermukšnio pleištu skylę duryse ir vedė, susilaukė su ja vaikų. Kai ištraukė iš durų kaištį – slogutis pabėgo. Laumės slogindavo ir arklius: rytais tokie arkliai būdavo labai nuvargę. Nuo slogučio saugodavosi įvairiais būdais. Ėmus sloginti reikia pajudinti pirštą arba prie lovos pastatyti klumpes, atsuktas nuo lovos – slogutis galvos, kad žmogus išėjęs. Pvz., Kuršių nerijos žvejai eidami gulti šlepetes palikdavo smaigaliais nuo lovos (kitaip žmogus galįs susirgti ir numirti). Apsisaugojimui nuo slogučio reikėdavo imti šaukti, pasidėti ant priegalvio veidrodį. Slogutis neateidavo, jei ant durų buvo nupiešiama pentagrama.

L: Iš Mažosios Lietuvos tautosakos // Tautosakos darbai, t. 3. K., 1937; Klaipėdiečių lietuvių tautosaka // Tautosakos darbai, t. 7. 1940; Narbutas I. Senieji lietuvininkų tikėjimai. K., 1998; Kerbelytė B. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas, t. 3. V., 2002; Pietsch R. Fischerleben auf der Kurischen Nehrung. Berlin, 1982.

Jūratė Šlekonytė