Žemyna

Žemýna, Žemýnė, Žemynlė, lietuvių žemės ir vegetacijos deivė. Geriausiai žinoma iš Mato Pretorijaus veikalo Prūsijos įdomybės, kur Žemyna laikoma viena svarbiausių deivių, pagerbiama visose apeigose: Žemynėlė duoda ir išlaiko gyvybę žmogui ir gyvuliui, ir visiems gyviems padarams, užtat jie visose savo apeigose visada pirmiausia ją pagerbia. Ar kas gimsta, ar į naują luomą stoja, ar ūkininkui kumeliukas atsiranda, visur ir visada pirmiausia turi būti pagarbinta Žemynėlė, užtat, kad ji visiems gyvybę duoda ir išlaiko. Jei kas miršta, vėlgi Žemynėlė nulenkiama, net jos globai pavedama visa, ko jie velionio sielai linki ir trokšta. 1653 Zemine, Dea terrae minima Danieliaus Kleino veikale Grammatica Litvanica. Žemyna žinoma ne tik Mažojoje Lietuvoje, bet ir plačiai Lietuvoje: Jonas Lasickis mini žemės deivę Zemina Žemaitijoje, M. Daukša – Vidurio Lietuvoje (garbina ugnį, žemyną, gyvates, žalčius, perkūną...). Zemine arba tiesiog Dea telluris (nenurodant Žemynos lietuviško vardo) ne kartą minima jėzuitų vizitacijų ataskaitose XVI–XVII a. 1616 rašoma, kad kasmet jai aukojama visų dalykų dešimtinė.

1582 jėzuitas Jokūbas Lavinskis praneša, kad rudenį moterys, pasikvietusios žynę, žemės deivei aukoja kiaulę, ilgą laiką jai penėtą, ir ją vienos moterys iškilmingai suvalgo. O tą, kuri geria deivei aukojamą alų, kitos šnypšdamos rykštėmis ragina. Žemynai skirto gėrimo aukojimas plačiai aprašytas M. Pretorijaus, kuris Žemyną laiko viena svarbiausių deivių – jai skiriama nuolatinė palabinimo ir žemynėliavimo (gėrimo aukojimo) apeiga, kuria buvo pradedama bet kokia šventė ar vaišės. Aukojant į Žemyną kreiptasi maldele: Žemynėle žiedkelėle, žydėk rugiais, kviečiais, miežiais ir visais javais! Būkie linksma, dievel, ant mūsų. [Kad] prie tų mūsų darbų švents angelas pristotų; piktą žmogų pro šalį nukreipk, kad mūsų neapjuoktų. Jokūbas Brodovskis žodyne pateikia dar dvi maldeles: Žemynėle žiedkėle, pakylėk mūsų rankų darbus! (sakoma palabinant ir nuliejant alaus); Tirštas krūms, dirma rasa! Brandžią varpą, Žemynėle žiedkėle! Išlaikyk sveikatoje ir gėrybėje! Žegnok valgomus, geriamus, sėjamus, akėjamus ant šios Žemynėlės Žiedkėlės pasidžiaugti[s]! Apsergėk nuo alkano žvėries!

Žemynos garbinimo forma buvo puodų su šventąja žeme, kitaip vadinamų dugnais, laikymas namo kampe arba po girnomis. Čia taip pat buvo ir šventųjų žalčių, kurių kultas tiesiogiai susijęs su Žemyna, buveinė. Anot jėzuitų 1644 liudijimų, kampe po girnomis buvo aukojamas maistas, siekiant, kad namuose gausiai visa ko būsiant: duonos, gyvulių ir kitų dalykų – kol likučiai išliksią nepažeisti. Kalbėdami apie šventajame kampe laikomą žemę, jėzuitai vartoja daugiskaitos formą Žemynos (Zeminas); spėtina, kad kiekviena sodyba turėjo savo Žemyną, analogiškai, kaip savo Žemėpatį.

Pažymėtina, kad Žemyna yra ne tik dirbamos žemės ir derlingumo bei gyvybę palaikanti deivė, tačiau t. p. ir mirusiųjų globėja. 1634 m. jėzuitų ataskaitoje rašoma, kad mirusiųjų minėjimo dieną kapai apkraunami valgiais mirusiems, tačiau daugelis giliai žemėje užkasa maistą, norėdami pamaloninti deivę, kaip jie vadina Žemyną, idant jai atiduotoms saugoti vėlėms neleistų išeiti laukan. Anot M. Pretorijaus, per laidotuves žemynėliaujant į Žemyną kreipiamasi Žemynėle, būk linksma ir priimk šią dūšelę, ir gerai kavok!

L: Greimas A. J. Tautos atminties beieškant. V., 1990; Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 2. V., 2001, t. 3, V., 2003; Ališauskas V. Apie nemokslinį žalčio ir gyvatės skirtumą // Naujasis židinys Aidai. 2003, nr. 11–12; Pretorijus M. Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla, t. 3. V., 2006.

Daiva Vaitkevičienė

Iliustracija: „Žemyna“ / Iš knygos „Senovės dievai ir mitinės būtybės“, 2009