Latvija ir Mažoji Lietuva
Lãtvija ir Mažóji Lietuvà. II tūkstantmečio pradžioje būsimųjų Latvijos ir Mažosios Lietuvos plotus siejo Baltijos pajūriu nusidriekusios kuršių žemės. Jų pietvakarinis pakraštys (Pilsotas, dalis Mėguvos ir Šiaurės Užmaris – Kuršių nerijos šiaurinis galas) vėliau tapo Mažosios Lietuvos dalimi. 1252 Kuršo vyskupas Heinrichas su Vokiečių ordino didžiojo magistro vietininku Eberhardu von Seyne pasirašė sutartį dėl pilies ir miesto (Klaipėdos) statybos prie Danės upės žiočių. Klaipėdos įkūrimas minimas dabartinėje Latvijoje rašytose Eiliuotoje Livonijos kronikoje ir Hermanno von Wartbergės kronikoje. XIII a. Klaipėda priklausė Kuršo vyskupystei su centru dabartinėje Latvijoje. Užkariautojams į vieną valstybę sujungus pajūrio baltų žemes, ypač XVI a. sustiprėjo gyventojų migracija. Iš Kuršo žemdirbiai ir ypač žvejai kėlėsi į pietus, prie žuvingų Kuršių marių. Migruojantys sulatvėję kuršiai ar latviai apsigyveno ir Sembos pusiasalio pakrantėse. Kuršių nerijoje gyveno kuršininkai, kalba ir kilme siejami su Latvija. Jonas Bretkūnas (paskirtas į Labguvą, nes mokėjo kuršininkų kalbą) savo vardą rašydavo Janas (galbūt sulatvintą). Ir Latvijos pajūriui būdingi antkapiniai krikštai. Latviją su Mažąja Lietuva siejo evangelikų liuteronų konfesija, bendra dvarų ir miestų kultūra. Pvz., nuo XIV a. žinomos grafų Keyserlingkų giminės viena šaka įsikūrė Rautenburgo dvare (Pakalnės apskrityje), o kita – Latvijoje. Iš Latvijos kilusio Eduardo Keyserlingko portretą tapė Mažosios Lietuvos dailininkas Lovis Corinthas. Simonas Dachas proginiuose kūriniuose minėjo Kuršą (vok. Churland, Curland), Livoniją (vok. Lieffland), kuršius (vok. Curen), Kuldigos (vok. Goldingen), Jelgavos (vok. Mietaw-Mintauja) ir Ventspilio (vok. Windau) miestus. Mažąją Lietuvą su latvių žemėmis nuo viduramžių siejo pašto kelias iš Marienburgo į Rygą per Kuršių neriją ir Klaipėdą. Vokiečių ordino laiškanešiai gabendavo pašto siuntas iki Klaipėdos, kur vietos komtūras jas perduodavo Ordinui tarnaujantiems kuršiams, vykdavusiems iki artimiausios pilies Livonijoje. Mažosios Lietuvos tyrėjai dar XVII–XVIII a. svarstė krašto senuosius ryšius su Latvija. Matas Pretorijus aiškinosi prūsų bei kuršių (kuršininkų?) kalbų artimumą, pabrėžė Vokiečių ordino priešiškumą kuršiams, Pilypas Ruigys savo filologiniuose darbuose minėjo latvius, kuršius, Livoniją, Kuršą, pateikė latvių raudos dalį. Tuo daugiau domėjosi Zigfrydas Ostermejeris, savo knygoje Gedanken von den alten Bewohnern des Landes Preussen... [Mintys apie Prūsijos senuosius gyventojus] svarstęs senųjų prūsų ir latvių tautų kilmę. Tos knygos skyriuje Thunmannische Gedanken von dem Ursprung der alten Prussen und der übrigen Lettischen Völker... [Thunmanno mintys apie senųjų prūsų ir kitų latvių tautų kilmę] kritikavo J. Thunmanno teiginį apie latvius (t. y. baltus) kaip slavų, finų ir gotų mišinį. S. Ostermejeris minėjo kuršių (neskirdamas jų nuo kuršininkų) migraciją iš Kuršo į Prūsiją, jų apsigyvenimą Kuršių nerijoje. Jis atkreipė dėmesį į daugybę kuršiškų žodžių Kretingalės–Šilutės apylinkių lietuvininkų kalboje kaip seniau čia gyvenusių kuršių paveldą. To nesą Ragainės bei Įsruties lietuvininkų kalboje. Lietuvininkų ir latvių kultūras savaip siejo Johannas Gottfriedas Herderis, juos vadinęs senųjų prūsų įpėdiniais. Šias kultūras siejo ir Wilhelmas Mannhardtas, Adalbertas Bezzenbergeris. Su Latvija siejosi Liudviko Rėzos veikla – kaip Prūsijos kariuomenės pamokslininkas jis ten buvo 1812. Sudrabų Edžius (Eduardas Zilbers) 1902 parengė K. Donelaičio kūrybos dalių pirmuosius vertimus į latvių kalbą. 1963 išleistas visas Metų vertimas į latvių kalbą Gadalaiki (vertėjas P. Kalva). Latvių kalba išleistas Ievos Simonaitytės romanas Aukštųjų Šimonių likimas. Johannesas Bobrowskis Latvijai skyrė eilėraščius Latvių dainos, Dauguva, Latviškas ruduo. Dabar Mažosios Lietuvos ir Latvijos kultūrinius ryšius plėtoja rygietis istorikas ir etnografas Oļģerts Tālivaldis Auns. 1990 jis surengė įspūdingas Didžiojo prūsų sukilimo 730-ąsias metines Karaliaučiaus krašte, 1991 su Rygos moksleiviais dalyvavo perlaidojant Vydūną prie Rambyno. Nuo 1990 ryšius su Latvija plėtoja Klaipėdos universitetas, jo Baltistikos centras.
L: Lebedys J. Senoji lietuvių literatūra. V., 1997; Dundulis B. Lietuvos kovos dėl Baltijos jūros. V., 1985; Jovaišas A. Napoleono karų liudytojas, akylas gyvenimo stebėtojas, patrauklus pasakotojas // Liudvigas Rėza. V., 2000.
Jurgis Mališauskas
Iliustracija: Prūsijos Alberto – kunigaikščio Albrechto grašis, 1537 (aversas), rastas prie Šventosios, pro kurią ėjo pašto kelias iš Marienburgo į Rygą / Iš Mikelio Balčiaus rinkinio
Iliustracija: Prūsijos Alberto – kunigaikščio Albrechto grašis, 1537 (reversas), rastas prie Šventosios, pro kurią ėjo pašto kelias iš Marienburgo į Rygą / Iš Mikelio Balčiaus rinkinio
Iliustracija: Šventoji, 1661 / Iš knygos „Palangos istorija“, sudarytojas Vladas Žulkus, 1999