Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Ernestas Galvanauskas

Ernestas Galvanauskas, XX a. lietuviųpolitikos ir valstybės veikėjas, diplomatas. Inžinierius.

Galvanáuskas Ernestas (1882 XI 19 Zizonyse, Vabalninko vls., Panevėžio aps. 1967 VII 24 Aix-les-Bains, Prancūzija), politikos ir valstybės veikėjas, diplomatas. Inžinierius. 1902 baigė Mintaujos gimnaziją, 1902–1908 studijavo Sankt Peterburgo kasybos institute. Priklausė Demokratų partijai. 1905 dalyvavo revoliucijos įvykiuose Lietuvoje. Vienas pirmųjų Lietuvos valstiečių sąjungos steigėjų (1905). Dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime (1905 XII). 1906 kalintas Panevėžyje. Išvykęs į Suomiją, 1906–1908 rašė į lietuviškus laikraščius, populiarias brošiūras. Prasidėjus suėmimams išvažiavo į Belgiją. 1912 Lježe įgijo kasybos inžinieriaus, 1913 – elektros inžinieriaus diplomą. 1913 persikėlė į Serbiją, dalyvavo serbų tautiniame sąjūdyje. Per Pirmąjį pasaulinį karą pasitraukė į Paryžių. 1919 su kitais lietuviais įkūrė informacijos biurą; paskirtas Lietuvos vyriausybės delegacijos, vykstančios į taikos konferenciją Paryžiuje, nariu. 1919 spalį–1920 birželį Lietuvos ministras pirmininkas, kartu finansų, prekybos ir pramonės ministras; šias ministro pareigas dar ėjo 1920 birželį–1922 pradžioje. 1921 atstovavo Lietuvai Tautų Sąjungoje. Galvanauskas kaip politiko ir diplomato talento dėka Lietuvos valstybei pavyko įsitvirtinti tarp kitų Europos valstybių, iš dalies neutralizuoti Vakarų remiamos Lenkijos agresyvius siekius. 1922 vasarį–1924 birželį vėl ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras (VIII ir IX kabinetuose – ministras be portfelio gudų reikalams). 1923 buvo Klaipėdos krašto sukilimo vienas svarbiausių organizatorių rėmėjų. Dėl Klaipėdos krašto konvencijos (pasirašė ją ir statutą) atstovavo Lietuvai 1923 III 24 Paryžiuje prasidėjusiose derybose. Ryžtingai gynė Lietuvos valstybės interesus krašte. 1924–1927 Lietuvos atstovas Londone. 1927–1928 Klaipėdos uosto valdybos pirmininkas. 1934–1939 jo pastangomis įkurto Prekybos instituto Klaipėdoje rektorius. Jo rūpesčiu pertvarkyta Klaipėdos medžio pramonė, suorganizuota Statybos bendrovė aprūpinti pigiais butais lietuvių darbininkus. Sumanė ir įkūrė didelę amatų mokyklą. Buvo Ryto spaustuvės ir leidyklos valdybos narys, pirmasis Klaipėdos dienraščio Vakarai redaktorius. Kaip Lietuvos aktyvistų sąjungos vienas vadovų rėmė voldemarininkų politiką Klaipėdos krašte. 1939–1940 Lietuvos finansų ministras. Bolševikams okupavus Lietuvą, įėjo į vadinamąją Liaudies vyriausybę. Perpratęs realią situaciją, pabėgo į Klaipėdą. Vėliau nacių buvo ištremtas į Reicho gilumą, laikytas policijos priežiūroje. 1946 pabaigoje Vokietijoje ėmė vadovauti VLIK vykdomajai tarybai, bet dėl vidaus nesutarimų netrukus pareigų atsisakė ir 1947 išvyko į Madagaskarą. Čia įsteigė prekybos ir pramonės kursus, juose dėstė, vertėsi amatais. Po revoliucijos šioje šalyje 1963 apsigyveno Prancūzijoje. Parašė veikalus: Valstija ir mokesčiai (1909); Pologne et Lithuanie, 1923 [Lenkija ir Lietuva]; Atsiminimai (išsp. Lietuvoje, 1925, nr. 278–279). Brolis Gediminas Galva parašė Galvanauskas biografiją Ernestas Galvanauskas (Chicago, 1982), kurioje paskelbta per 200 Galvanausko laiškų, Lietuvos Seimo stenogramų, 1918–1924 diplomatinių dokumentų.

L: Jegelevičius S. Ernestas Galvanauskas – Lietuvos ūkio kūrėjas // Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai (1918-1940). V., 1997, p. 155–211.

Iliustracija: Ernestas Galvanauskas / Iš Lietuvos vaizdo ir garso archyvo

Iliustracija: Ministrus pirmininkas Ernestas Galvanauskas priima Klaipėdos krašto sukilėlių paradą, 1923 / Iš Lietuvos vaizdo ir garso archyvo