žirgas tautosakoje ir papročiuose
žrgas tautósakoje ir papročiuosè. IX a. Wulfstanas rašė, kad numirėlį nešant ant laužo, padalydavo likusią jo nuosavybę į 5, 6 ar daugiau dalių ir išdėliodavo tam tikru atstumu. Vyras, turėdavęs greičiausią žirgą, prijodavo pirmąją ir didžiausią dalį, ją pasiimdavo sau, todėl greiti žirgai buvo labai brangūs. 1249 II 7 Kryžiuočių ordino sutartyje su Pamedės, Varmės, Notangos sričių prūsais šie prižadėjo, kad nesilaikys pagoniškų papročių mirusiuosius deginti arba žemėje laidoti kartu su žirgais ir kitkuo. Petras Dusburgietis Prūsijos žemės kronikoje (1326) rašė, kad prūsai kartu su kilminguoju degindavę jo ginklus, žirgus, vergus ir kita. Aprašė tikėjimą, jog vieni prūsai iš pagarbos saviesiems dievams nedrįsdavo jodinėti juodžiais, kiti – balčiais, treti – kitokio plauko žirgais. Paskirtus deginti aukoms žirgus taip nuvarydavo nuo kojų bevaikydami, kad šie vos begalėdavo pastovėti. XV a. Varmės vyskupas pranešime popiežiui rašė: kai kurie broliai [kryžiuočiai] buvo pasodinti ant kankinimų suolų ir sėdintys ant žirgų paaukoti priešų dievams pagal lietuvių paprotį. XV a. II pusėje Janas Dlugoszas minėjo prūsų apeiginių papročių įstatymą mirusiuosius deginti ir prie deginamo lavono pridėti puošnesnių drabužių, žirgų, ginklų ir kita, nes mirusysis visą tai panaudos kitame gyvenime. XVI a. I pusėje Simonas Grunau rašė, jog nekilmingus žmones laidodavo kartu su surištais jų žirgais, kad šie anapus turėtų ant ko joti; sugautą belaisvį, pasodintą ant jo žirgo, sudegindavo kaip auką dievams. XVI a. II pusėje taip pasakojo ir Lucas Davidas. Apie prūsų laidoseną su žirgais rašė Alessandro Guagnini (1611), Motiejus Strijkovskis (1582), Cölestinas Mislenta (1626), teigę, kad žyniai aukodavo ir baltus žirgus.
XVII a. II pusėje Matas Pretorijus minėjo arklių šventinimą: artinantis Kalėdoms, kai jau jie tvarte uždaryti, šeimininkas keldavo šventę ir deramais dėkojimais meldęs Dievą, kad šis jį ir jo gyvulius, ypač arklius, gerai užlaikytų, saugotų nuo nelaimingų atsitikimų tvarte, kelionėje, prie darbo ir kitur.
Jis aprašė arklius vestuvių papročiuose. Piršlys į nuotakos namus jodavo raitas, raiti žvalgauti vykdavo ir jaunikis su palyda. Po jungtuvių jaunikis kinkydavo arklius į vežimą ir su broliu arba artimiausiomis giminėmis važiuodavo pas nuotaką kraičio parsivežti. Jaunikio brolis su vyrais, piršliu važiuodavo arklių traukiamu vežimu (palagu) nuotakos parsivežti. Theodoras Lepneris pastebėjo, kad piršlys kelis kartus arkliu jodavo pas jaunosios tėvus. Jei jaunikis patikdavo nuotakos tėvams, jo arklį vasarą apkaišydavo žolynais, žiemą apkarstydavo dagiais ir senais skarmalais. Sutuoktuvėms į bažnyčią jaunasis su kitais vaikinais jodavo raiti, nuotaka su moterų pulku važiuodavo vežime. Nuotakos vežimui grįžtant namo piršlys su 2 vyrais jodavo prieš jį. Vienas piršlio tarnas savo žirgui pakaklėje būdavo pririšęs arklinį skambalą. Prie nuotakos vežimo paprastai jodavo 8 vaikinai. Kai vartus atkeldavo, vaikinai jodinėdavo po kiemą ir šokdindavo žirgus. Visą vestuvių metą nuotakos vežimą traukiantys arkliai šerti avižomis, svečių arkliai – tik rupiu pašaru.
Per Užgavėnes pakinkydavo į rogutes porą arklių, ir visi važinėdavo, namie likdavo tik motinos su kūdikiais.
1814 per Prūsiją ir Lietuvą važiavęs keliautojas rašė, kad kiekvienas ten gimęs raiteliu; berniukas, vos atpratęs nuo motinos pieno, sodinamas ant arklio. Lietuvis arkliu jojo pas nuotaką, į sutuoktuves ir vežimą su mirusiojo karstu traukė arkliai. Kai gimdavo berniukas, jį simboliškai guldydavo ant balno ir kamanų; sakyta, jog berniukas gimė su kamanomis rankose. XIX a. Otto Glagau pažymėjo, jog lietuvaitės puikios jojikės, jojusios vyrišku būdu. Priežodis lietuvininkas gimė su kamanomis rankoje buvęs teisingas. Net 4–6 metų berniukai lėkdavo ant žirgo be balno ir kamanų; jie valdė arklį, laikydamiesi už karčių. Lietuvininkai daugiau jodavo, nei eidavo pėsti ar važiuodavo. Jojo į lauką, į bažnyčią, aplankyti kaimyną ar į miestą. Turgaus dieną buvo matomos pulkeliais jojusios jaunos ir senos moterys. Kai Friedrichas Wilhelmas IV važiavo į Klaipėdą, jį pasitiko 24 raitos merginos lietuvininkių tautiniais drabužiais ir dainuodamos palydėjo į miestą.
Carlas Cappelleris rašė, jog arklius ir jaučius vaikai ir bernai ganydavo per naktį. Po vakarienės jie jodavo į ganyklas naktigonėn. Kartu į naktigonę ginę vyrai vadinti arklininkais.
Būta daug tikėjimų ir prietarų apie žirgo priežiūrą: Kad arklys kaltūnus tur, reik juos su akmeniu nukirsti; kad su peiliu nupjauni, arklys apjanka ar apraišta; Kad arklius pirmą sykį ant žolės leidi, reik jiems duonos duoti, šiaip kad kitų arkliai šių kvapą pavėjui gauna užuosti, šiems visą sylą (stiprybę) atima. Veždami naujagimį krikštyti, arkliams kaustydavo tik priekines kojas, todėl blogu oru užpakalinės kojos slydo. Važiuojant toliau leisdavo kaustyti tik užpakalinę dešinę koją, nes ketvirtoji koja esanti velnio. Per laidotuves mirusiojo vežimą traukdavo 2 juodi arkliai, uždengti juodomis gūniomis, ant galvų uždėti laidotuvėms skirti galvų apdangalai. Arklius vesdavo 2 juodai apsirengę vyrai. Lydintieji stebėdavo tuos arklius, nes tikėta, jog toje pusėje, į kurią pažvelgs arklys, greičiausiai kažkas mirs.
Jaunimas pasikinkęs jaunus arklius vykdavo į tolimas keliones; tikėta: juo toliau nuvažiuos, juo ilgesni linai užaugs. Žirgas minėtas jaunimo, meilės, vestuvių, karinėse ir kitose dainose, dažniausiai akcentuojant jojimą: atjoj zalnierius per žalią girelę, ir atjojo užpurviokas, berneliai raiti joja. Kartais nusakyta, kur žirgas pirktas (iš Kaukėnų, Tilžės). Bernelis rūpinosi žirgu: Staldely aš buvau / Žirgelius pašėriau; Išsišėriau sav žirgelį / Grynoms avižėlėms. Saviti buvo bernelio santykiai su žirgu, jis klausė, ar šis nubėgs į pusantro stundelio šimtą mylelių, kodėl neėda grynų avižikių, negeria šalto vandenėlio. Dalyje dainų bernelis žirgą pragerdavo. Kartais žirgą augino tėvelis: Šerdin tėvužis / Du bėru žirgeliu. Ant žirgo dėtas tymo balnas, jis žabotas laužtinėliais. Daiktai idealizuoti: bernelis balnos aukso balnu. Elgesyje su žirgu atsispindėjo bernelio būdas, jo šaunumas: atjoja šankindams mundrindams bėrą žirgelį. Mėgti paralelizmai: taip kaip drebąs žirgelis, mergelė drebės, kai bernelio valioj bus. Būta ir kitų paralelizmų: Žvengė žirgelis ant jūrų krantelio / Verkė mergelė į rūtų darželį, Šerdinau žirgelį per metelį, / Auginau mergytę per laukelį, Žveng žirgelis, iš Kaukėnų pirktas, / Verk mergelė, iš Pakalnės vesta. Vaizduoti bernelio žirgo veiksmai su rūta: bernelis jojąs per kiemą, pro rūtų daržą ir laužiąs rūtos šakelę. Mergelė: jei jis nulauš rūtos šakelę, tai neteks juodbėrėlio. Jis atsako: gaus kitą, nes dar yr tievo stoinelėj. Mergelė skatina paleisti žirgą į darželį, o pačiam ateiti pas ją. Žirgas išlaužia tvorą ir išmina rūteles. Mergelė prašo, kad bernelis atiduotų rūtų vainikėlį, o šis atsako, kad sušėrė jį bėriems žirgeliams. Karinėse dainose tėvas duoda gražiausią ir mandriausią žirgą sūnui į karą. Bernelis ir seselė skatinami balnoti bėrą, juodbėrį žirgą, su kuriuo bernelis jos į krygelę. Dažniausiai žirgą išruošdavo seserys: Viena seselė / Žirgą žabojo, / Antra seselė / Žirgą balnojo. Žirgas nepalikdavęs pašauto kareivio. Bernelis ant kamanų rašė žinią saviškiams, kurią žirgas parnešė. Minėti darbai, kuriuos padėjo nudirbti žirgas: kad linelius sėjau, / žirgais apėkėjau, reiks man joti lauką pjauti. Vestuvinėse dainose liepta: Kinkyk, broli, aštuonius žirgelius, / Parvėdlauki jaunąją mergelę. Stebuklinėse pasakose mirdamas tėvas moko sūnus, kaip gauti nepaprastą žirgą: Rasit kamanų ant krekšt, su tas paskrabinkit ir atbėgs kumeliks. Taip jauniausias sūnus gavo nikelinį, sidabrinį ir auksinį kumeliukus, kurie padėjo jam įjoti į stebuklingą kalną. Stebuklingi arkliai sugauti įsikabinus į karčius ir užšokus ant jų. Prireikus šie gyvūnai pašaukiami sidabriniu, auksiniu ir deimantiniu brizgilais.
Jojimas arkliu / žirgu minėtas mitologinėse sakmėse apie vėles ir vaiduoklius. Pvz., vyras joja iš Medukalnių ir sutinka vėles, į Ragainę pro Jurkų kapines ir pamato baltai apsirengusią moterį su kūdikiu ant rankų, kuri prašė nugabenti į Lenkviečių bažnyčią. Vėlės matytos jojančios juodais žirgais (Vilkų k., Klaipėdos par., Vartūliškių k., Tilžės par.), važiuojančios vežimu su 4 arba 2 arkliais (Mižeikių k., Klaipėdos par.). Žmonės mato karietas su juodžiais važiuojant bei atūžiant ir, toli į balą nušlemštus, prapuolant (Nestonviečių kaimas, Ragainės parapija). Žmogus matęs vaiduoklį – atvažiuojąs vežimas su arkliais, nesiekiančiais žemės, kuris tuoj išnyksta. Vaiduokliai pasirodą raitelio ant žirgo pavidalu, kuris netikėtai dingsta. Kartais jis siūlydavęs joti kartu, tačiau vėliau žmogus nukrisdavęs, o raitelis nusijuokdavęs ir nulėkdavęs tolyn (Vartūliškių kaimas, Tilžės parapija). Vyras, žvejodamas ežere, pamatęs pakrantėj stovėjusį arklį be galvos (Ilgežeris, Ragainės parapija). Tikėta, kad žirgu pasivertęs velnias neturi ant kojų karpų, kaip kiti. Velnias važinėjęs 4 arkliais kinkyta karieta; sustojęs paprašė vyrų pašaro arkliams; prisižėręs degančių anglių, nunešė jas arkliams; paaiškinęs, jog tai esą mirę žmonės. Lietuvininkų tikėjimu, žirgai matą dvasias/vėles. Mitologinėse sakmėse arkliai, jausdami vėles, sustoja, suklūsta, prunkščia ir traukiasi atgal, šoka į griovį. Vėles esą galima pamatyti žiūrint pro arklio kamanų sagties skylę. Tikėjimai sieti su laidotuvių ritualu. Manyta: jei numirėlį vežant į kapus arkliai sušyla, reiškia, dūšios sulipo ant grabo. Klaipėdos apylinkėse drausta žiūrėti per brizgelus vežant lavoną laidoti – visas piktas dvasias matysi. Arklys minėtas patarlėse ir priežodžiuose: Dovanotam arkliui į dantis nežiūr, Er arklia vėns ontra kaklą kasa, Skolinams arklys visados liesas, Su kumel jo, o kumel ešk (Lankupiai). Arklys pasitelktas palyginimuose: Žib kap žaltys, ėd kap arklys, Pry darb kap gaidys, pry valg kap arklys. Mįslėse vartoti užminimai: Viens tur 6 kojas, eit ale ant 4 [Raitelis su arkliu], Du bieg, du gen, du keliu sten [Vežimas su arkliais], Du staru starina, du vanagu kabina, šnarplys paskui ėjo [Palyčia, arkliai, artojas]. Prietaruose sakyta: Arklio pasagą reikia pakalt po loviu, kur ėda paršuks. Tada žmogaus niekas negali užšaukti nei nužiūrėt; Dyvildrekį duodavo arkliams, kad jie puršesni, macnesni būtų. Lėkiai dar vadinti stogų žirgeliais, arkleliais. Tikėta, kad jie apsaugos namus nuo nelaimių ir užtikrins laimingą gyvenimą. Iš pradžių jie turėjo praktinę ir maginę paskirtį – pristabdyti vėją, draikantį stogo šiaudus, apsaugoti čiukuro angą nuo kaukų ar aitvarų.
L: Klaipėdiškių dainos. V., 1908; Iš Mažosios Lietuvos tautosakos // Tautosakos darbai, t. 3. Kaunas, 1937; Klaipėdiškių lietuvių tautosaka // Tautosakos darbai, t. 7. K., 1940; Glagau O. Lietuvininkų buitis ir būdas // Lietuvininkai. V., 1970; Balys J. Mirtis ir laidotuvės. Silver Spring, 1981; Galinienė L. Laidotuvių papročiai Saugų apylinkėje // Lietuvininkų kraštas. K., 1995; Smulkioji tautosaka // Lietuvininkų žodis. K., 1995; Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 1–3. V., 1996–2003; Prūsijos lietuvių dainos. V., 1998; Pretorijus M. Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla, t. 2–3. V., 2004–2006; Trunz H. Pferde im Lande des Bernsteins. Berlin, 1967.
Edita Korzonaitė
Iliustracija: Raitelio pentinai iš Vėluvos kapinyno, XIV–XV amžiai / Iš Gerhardo Lepos rinkinio
Iliustracija: Piešiniai. Stogo žirgeliai – lėkiai Nidoje, 1995 / Iš MLEA
Iliustracija: Lietuvininkė su žirgu, apie 1970
Iliustracija: Vaizdingas raudonplytis arklidžių pastatas Kurių (Semba) dvaro sodyboje, 2001
Iliustracija: Žirgų sportas, iki 1944 / Iš MLEA