Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Wulfstan

Vulfstanas, Wulfistan, IX–X a. anglosaksų arba normanų jūrų keliautojas, pirklys.

Wulfstan (Vùlfstanas), Wulfistan (IX–X a.), anglosaksų arba normanų jūrų keliautojas, pirklys. IX a. pabaigoje plaukė Baltijos jūra iš Schleswigo į Truso (Drūsuo) prekybinę gyvenvietę ir uostą (į pietus nuo Elbingo) prūsų pagudėnų žemėje. Atplaukęs į Pavyslį aplankė prūsus Pamedėje ir Pagudėje. Jo kelionė aprašyta Ispanijos istoriko P. Orozijaus veikalo Istorijos knygos pagonims vertime iš lotynų į senąją anglosaksų kalbą (išversta apie 887–901 Anglijos karaliaus Alfredo Didžiojo iniciatyva). Aprašyme pateikta žinių apie aisčių visuomenės santvarką. Kadangi Wulfstano vartojamas Êstum aiškiai identifikuotinas su Einhardo vartojamu etnonimu Aisti, Jordano Aesti, Kasiodoro (daugiskaitos naudininkas) Hestis ir Tacito Aestorium gentes, tai manytina, kad čia visur kalbama apie tą pačią vakarinių baltų gentį. Iš Wulfstano minimų geografinių vardų matyti, kad jie tapatintini su prūsais. Jo užrašyta informacija apie baltų laidojimo papročius detali, greičiausiai, pats viską buvo stebėjęs arba sužinojęs iš pirminių šaltinių. Jis pirmasis 890 paminėjo baltų mirusiųjų deginimo papročius, kurie krikščionims atrodė gana žiaurūs. Pasakojime apie kelionę per Prūsą (apie 890–893) Wulfstanas rašė: vykęs iš Šlezvigo, nuvykęs per 7 dienas ir naktis į Drusuo, ir laivas visada buvo burėmis varomas. (...) Vitlandas priklauso aisčiams („Estum“). Vysla teka iš Vendų žemės ir įteka į Aismares („Estmere“). Aismarės yra apie 15 mylių platumo. Paskui atiteka iš rytų Elbingo upė į Aismares iš to ežero, ant kurio kranto stovi Drusuo. (...) Aisčių žemė labai didelė. Joje daug pilių, ir kiekvienoje yra karalius. Ir tenai labai daug medaus ir žuvų. Karaliai ir diduomenė geria kumelių pieną, neturtingieji ir vergai geria midų. Tarp jų būna daug karų. Aisčiai alaus nedaro, bet yra užtenkamai midaus. Aisčiai turi įprotį numirėlį nesudegintą palikti genčių ir draugų tarpe apie 1–2 mėnesius. Karalius (...) palieka nelaidotus juo ilgiau, kuo daugiau jie turtų turi. Ir jam viduje gulint turi būti puotaujama ir žaidžiama, kol jį sudegina. (...) Kai numirėlio nuosavybė yra padalyta, išneša lavoną ir sudegina jį kartu su ginklais ir drabužiais. (...) Yra aisčių giminė, kuri sugeba gaminti šaltį. Todėl ten numirėliai ilgai guli, o ne pūva, kadangi jie juos įšaldo. Pristatydami 2 indus, pripiltus alaus arba vandens, jie padaro, kad abu įšąla, ar tai būtų žiema ar vasara. Wulfstano pasakojimas yra vienas svarbiausių ankstyvųjų istorinių šaltinių apie baltus.

L: Vyšniauskaitė A. Lietuviai IX a.–XIX a. vidurio istoriniuose šaltiniuose. V., 1994; Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 2, 3. V., 2001–2003

Zigmas Zinkevičius