vėliava

vliava, tautos, valstybės, miesto, organizacijos, kilmingos giminės ir kita simbolis. Dažniausiai siūta iš audeklo, pririšama prie stiebo ar lyno. Vėliava būna pailgo stačiakampio, lygiu laisvuoju galu, vienu ar keliais dantytais iškirpimais; susidedančios iš kelių dalių ir kitokios. Įvairių formų ir paskirčių vėliavos turi atskirus pavadinimus. Dažnai į vėliavą įkomponuojami simboliai ar herbai. Simonas Grunau (XV a. II pusė–1530–1531) aprašė legendinio Prūsijos karaliaus Videvučio vėliavą bei herbą. Stačiakampėje baltoje drobulėje ligi pusės stoto pavaizduoti mėlynais rūbais vilkintys 3 vyrai: bebarzdis jaunuolis su varpų vainiku ant galvos – javų dievas Patrimpas (vok. Potrimppo), juodabarzdis vidutinio amžiaus vyras su karūna iš liepsnų – dievas Perkūnas, barzdotas su balta skara, panašia į turbaną, vyriausiasis prūsų dievas Patulas (vok. Patollo). Vėliavoje yra nežinomo rašto įrašai. Videvučio herbe pavaizduotas iki pusės stoto žmogus su lokio galva, pražiotais nasrais, skydą laiko 2 pasistiebę balti žirgai. Apie kryžiuočių ir lietuvių vėliavas daug rašyta Jano Długoszo veikale Bandera Pruthenorum, 1448 [Prūsų vėliavos]. Žinomos XIII a. Kryžiuočių ordino vėliavos Prūsijoje. Ordino vėliava iki 1525 buvo stačiakampė, balta su juodu Skandinavijos kryžiumi fone; turėjo ir kitas atmainas, naudoti įvairūs kryžiai ir papildymai. Balta spalva simbolizavo Nekaltąją Mergelę Mariją, juodas kryžius – Jėzų Kristų; abu simboliai rodė riterių tarnystę abiem vienu metu. Ši simbolika naudota herbiniuose skyduose, derinta su riterių giminių herbais. Prūsijos kunigaikštystės (1525–1701) oficiali vėliava buvo stačiakampė, balta; jos centre – erelis su auksinėmis kojomis ir snapu, iš kurio kyšojo raudonas liežuvis; aplink erelio kaklą – atvira aukso karūna; ant krūtinės – auksinė S raidė. Prūsijos kunigaikštystei tapus karalyste (1701), jos vėliava buvo: stačiakampis baltas laukas, centre pavaizduotas juodas erelis su aukso snapu ir kojomis; aplink jo kaklą – atvira aukso karūna; iš erelio peties kyla sidabrinės spalvos šarvais dengta ranka, laikanti sidabrinį kardą, iškelta ir horizontaliai palinkusi virš erelio galvos. Rytų Prūsijos vėliava buvo stačiakampė, horizontaliai padalyta į 2 laukus; viršutinis laukas juodas, apatinis – baltas. Buvo jos atmainų su vėlyvosios gotikos skydo herbu, jo sidabriniame lauke – juodas Prūsijos erelis. Prūsijos miestai turėjo vėliavas, kurios nuolat kito. XIV a. Karaliaučiaus (Senamiesčio, Lyvenikės ir Knypavos miestų, 1340 tapusių Hanzos sąjungos nariais ir jau vadintų bendru Königsbergo vardu) vėliava buvo stačiakampė, padalyta horizontalia linija į 2 vienodus laukus; viršutinis laukas baltas, jo centre – raudona venecijietiška karūna, apatinis laukas šviesiai raudonas, centre – baltas kryžius. XVII a. ji keitėsi – viršutinė stačiakampė vėliavos dalis buvo balta, joje pavaizduotas juodas švento Jurgio kryžius, kurio kryžmos užsibaigia lauko kraštais. Likęs vėliavos laukas buvo šviesiai raudonos spalvos, jame pavaizduotas ant dviejų kojų pasistiebęs baltas liūtas su auksine karūna. XVII a. pabaigoje–XVIII a. 2 dešimtmetyje istoriniuose dokumentuose randama Karaliaučiaus miesto vėliava, kurią sudarė 6 horizontalios juodos ir baltos juostos. XVII a. ir 1716, 1737, 1842, 1848, 1862 dokumentinėje ikonografijoje randama kitų vėliavų: 7 horizontalios baltos ir mėlynos juostos; kairėje pusėje baltas kvadratinis laukas, jame pavaizduotas raudonas erelis (be karūnos ir regalijų). 1805 vėliavoje – 7 horizontalios baltos ir mėlynos juostos; kairėje vėliavos pusėje baltas kvadratinis laukas, kuriame pavaizduotas juodas erelis (be karūnos ir regalijų). XIX a. priimta iki 1906 galiojusi Karaliaučiaus miesto vėliava turėjo bendrų elementų su ankstesnėm vėliavom – horizontalūs raudoni–balti–raudoni laukai (santykis 1:4:1), centre – 1724–1906 herbas. Prūsijoje vėliavas turėjo įvairios korporacijos ir organizacijos: antai, XIX a. Prūsijos valdžia leido Klaipėdos laivų savininkams ir jūrininkams naudoti 3 lygių horizontalių juodos–baltos–juodos spalvos laukų vėliavas su lygiašonio trikampio iškarpa laisvajame gale; baltame vėliavos lauke juodomis raidėmis įrašyta MEMEL. Kitos šios vėliavos atmainos: tokia pat vėliava tik be įrašo arba vietoj juodos naudota ryškiai mėlyna spalva: mėlyna–balta–mėlyna; kita vėliavos atmaina neturėjo lygiašonio trikampio iškirpimo. Klaipėdos kraštą administruojant Prancūzijai, buvo sukurta ir 1920 II 25 patvirtinta (galiojo iki 1923) tokia krašto vėliava: stačiakampė, horizontaliai padalyta į 2 vienodus laukus: viršutinė dalis ryškiai geltona, apatinė – raudona. Viršutinio lauko kairiajame krašte buvo juodai apvestas raudono lauko apskritimas, kuriame pavaizduota miesto vartų bokštas, prieplaukos elementai ir valtis (geltoni). Nuo XVIII a. pabaigos žinoma Mažosios Lietuvos vėliava, sudaryta iš 3 lygių horizontalių juostų, kurių spalvos, manoma, perimtos iš Tilžės miesto herbo: žalia–balta–raudona; pločio ir ilgio santykis – 1:2. Šios vėliavos spalvas 1829 perėmė Karaliaučiaus studentų korporacija „Littuania“, 1885 – Tilžėje „Birutės“ draugija. Vėliava dažnai naudojo išeivijos lietuviai.

Dar skaitykite lietuvininkų tautinė simbolika.

L: Basanavičius J., Būga K. Apie senovės prūsų raštą ir Videvuto vėliava. / Lietuvių Tauta, V., 1926; Ekdahl S. „Prūsų vėliavos“ Žalgirio mūšio šaltinis. V., 1992; Rimša E. Heraldika. V., 2004.

Iliustracija: Videvučio (Vaidevučio) vėliava ir herbas / Iš Hartknoch Ch. knygos „Alt- und neues Preussen, oder Preussischen Historie Zwey Theile“. Frankfurt-Leipzig, 1684

Iliustracija: Kryžiuočių ordino vėliava, XIII–XIV a. / Iš MLEA

Iliustracija: Lietuvos pirmojo dragūnų pulko, įsteigto 1717 metais Tilžėje, vėliava / Iš MLEA

Iliustracija: Klaipėdiškių karių priesaika Lietuvos Respublikai Kėdainiuose, 1934 / Iš Otono Serapino šeimos albumo

Iliustracija: Lietuvos tautinė trispalvė ir valstybės raudona vėliavos, abi su raiteliu, pagal 1918 m. Tilžėje išleistą Jono Vanagaičio atviruką / Iš Edmundo Rimšos knygos „Heraldika“, 2004