tautiniai drabužiai
tautniai drabùžiai, speciali apranga, skirta reprezentuoti etninius bruožus, tradicinių liaudies drabužių (kaimo gyventojų istorinės aprangos) savitumus. Tautinio kostiumo pavyzdžių liko Eduardo Giseviaus paveiksluose, Roberto Minzloffo ir M. Garfeino fotografijose. Georgo Sauerweino iniciatyva buvo organizuojamos šventės, skirtos prisiminti senelių bei prosenelių dėvėtus drabužius. XIX a. pabaigoje Tilžės lietuvių giedotojų draugija ir „Birutė“, kuriose veikė lietuvių chorai, susirūpino, kad dainininkės rengtųsi lietuviškai, siekė įvardyti, kokie drabužiai yra lietuviški. Pvz., vadinamasis Birutės kostiumas nebuvo pagrįstas istoriniais duomenimis, jis tapo etnizuotų drabužių idealizuota versija. Vydūnas nustatė lietuvių istorinių drabužių raidą, juos panaudojo savo veikalų pastatymuose, demonstravo gyvuosiuose paveiksluose. Choristės pačios ėmėsi kurti tautinius drabužius pagal savo senelių pasakojimus, pamokymus ir išlikusius senuosius drabužius. Tautiniai drabužiai vaizduoti Jono Vanagaičio išleistuose atvirukuose. Marta Raišukytė agitavo merginas ir moteris nepamiršti rankdarbystės, kurti lietuvių dirbinius perpratus senų raštų, audimo technikų ir spalvų derinimo ypatumus. Ji siūlė dėvėti lietuvių drabužius buityje ir iškilmėse. Taip pradėjo plisti tautiniai drabužiai – etnizuoti drabužiai, pasiūti iš rankų darbo audinių. Apie vyrų tautinius drabužius tuomet užsiminta tik epizodiškai; dėmesys sutelktas į moteris, kaip į lietuvių kultūros pagrindines saugotojas ir atstoves.
Lietuvininkių tautiniai drabužiai dėvėti scenoje, iškilmėse. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje tautiškai apsirengusi lietuvininkė dažniausiai atrodė taip: supinti plaukai ir kasos sudėtos puslankiu, juosiant kaspinėliu ar susukant pagal to meto madas. Kostiumą sudarė: ilgas klostuotas tamsios spalvos sijonas (dryžuotas arba languotas iš sunkios vilnos), balti siuvinėti marškiniai, susagstoma ar suvarstoma liemenė, lininė dryžuota ar margai siuvinėta prijuostė (išeigai – dryžuota tamsių spalvų ar juoda). Viršutiniai moterų drabužiai: švarkas, ilgas paltas ar siaura skara nugarai pridengti. Skarelė rišta mazgu už sprando. Mūvėtos megztos baltos puskojinės, avėti juodi bateliai. Nešiotos juostos ir delmonai. Šie buvo populiari dovana su dailiai išsiuvinėtais užrašais. Nors pirmieji lietuvininkių tautinių drabužių kūrėjai ir propaguotojai stengėsi įvesti į juos daugiau spalvų, kurių pagal istorinius duomenis buvo gausu (įvairių spalvų liemenės, languoti, išilgadryžiai sijonai, šviesaus fono raštuotos prijuostės), bet tuo metu dar buvo ryški sakytojų įtaka, todėl tikinčios moterys dažniausiai rinkosi tamsių spalvų drabužius. Per vestuves merginos dėdavosi karūną, padarytą iš vielos, medžiagos ir stiklo karoliukų (tokia tebesaugoma Šilutės muziejuje). Netekėjusios mergaitės retai nešiojo kepuraites; žiemą mėgo vilnones, vasarą – linines skareles.
L: Matulionienė E. Lietuvininkų ir žemaičių vyriški tautiniai drabužiai // Lietuviai ir lietuvininkai. Etninė kultūra. Klaipėda, 2001.
Irma Šidiškienė
MLEA