Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga
Soviẽtų Socialstinių Respùblikų Sjunga (SSRS), Sovietų Sąjunga, 1922–1991 egzistavusi valstybė. Sukurta 1917 žlugus Rusijos imperijai, Vladimiro Uljanovo-Lenino vadovaujamai Rusijos socialdemokratų darbininkų (bolševikų) partijai 1917 XI 7 įgyvendinus valstybinį perversmą ir per 1918–1921 Rusijos pilietinį karą įsitvirtinus valdžioje. Sovietų Sąjungos įkūrimo sutartis sudaryta 1922 XII 30 sujungus Rusijos Federacinę, Baltarusijos, Ukrainos ir Užkaukazės Sovietų Socialistines Respublikas. Formaliai Sovietų Sąjungą sudarė savarankiškos, sąjunginiais ryšiais sujungtos, respublikos: jų skaičius išaugo nuo 4 (1922) iki 16 (1945); 1956–1991 nusistovėjo 15 respublikų sudėtis. Sovietų Sąjungos valdymas rėmėsi vienpartine sistema ir griežta centralizuota kontrole. Formali Sovietų Sąjungos konstitucija, paskelbta 1936 (1977 nauja redakcija), įvardijo Sovietų Sąjungą kaip socialistinę valstybę. Vidinė organizacija rėmėsi skirtinguose administracinio pavaldumo (valstybės, respublikų, sričių, miestų ir rajonų) lygmenyse sukurta sovietų (tarybų) sistema, kurią kontroliavo Visasąjunginės (nuo 1952 – Sovietų Sąjungos) komunistų partijos komitetai. Formalus Sovietų Sąjungos aukščiausiasis vadovas buvo SSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas (pareigybės pavadinimas kito), faktiškai nuo J. Stalino laikų vadovavo komunistų partijos generalinis (1953–1966 – pirmasis) sekretorius: 1922–1953 – Josifas Džiugašvilis-Stalinas, 1953–1964 – Nikita Chruščiovas, 1964–1982 – Leonidas Brežnevas, 1982–1984 – Jurijus Andropovas, 1984–1985 – Konstantinas Černenko, 1985–1991 – Michailas Gorbačiovas. 3–4 dešimtmečiais vidinės partinės kovos metu partijos ir valstybės struktūros buvo pajungtos J. Stalino ir jam lojalios aplinkos įtakai, sukurta centralizuotą sprendimų įgyvendinimą laidavusi nomenklatūros (į svarbiausias administracines pareigybes partijos skiriamų kadrų, atrinktų pagal lojalumo kriterijų) sistema, valstybės funkcionavimas paremtas griežta gyventojų kontrole, represijų ir visuotinio teroro sistema, kurią įgyvendino jėgos struktūros ir valstybės saugumo institucijos (NKVD, NKGB, KGB). Ekonomika rėmėsi centralizuotu planavimu, 3–4 dešimtmečių sandūroje forsuotai pradėtos įgyvendinti industrializacijos (sunkiosios pramonės plėtojimo) ir kolektyvizacijos (valstybės kontroliuojamų kolektyvinių žemės ūkio, amatų, verslo struktūrų) principais. Užsienio politikoje, pašalinus Levo Trockio šalininkų grupuotę, pasaulinės revoliucijos principas laikinai pakeistas komunizmo vienoje šalyje realizavimo principu, nors Sovietų Sąjunga nuolat rėmė komunistines jėgas užsienyje. Iki 4 dešimtmečio Sovietų Sąjunga buvo tarptautinėje izoliacijoje, 1934 Prancūzijos pastangomis tapo Tautų Sąjungos nare. 1939 užsienio politika pakrypo sąjungos su nacistine Vokietija sudarymo linkme. 1939 VIII 23 sudariusios vadinamąjį Molotovo-Ribbentropo paktą, abi valstybės pasidalijo Rytų Europą įtakos sferomis; tai leido Vokietijai užpulti Lenkiją ir pradėti Antrąjį pasaulinį karą (pasauliniai karai). 1939 rugsėjį Sovietų Sąjunga pradėjo įgyvendinti savo įtakos plėtimą šalyse, pagal susitarimą su Vokietija pripažintose SSRS naudai: Suomijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Rytų Lenkijoje, Besarabijoje. Iki 1940 vasaros dauguma šių teritorijų buvo okupuotos, Estijai, Latvijai ir Lietuvai formaliai suteiktas lygiaverčių Sovietų Socialistinių Respublikų statusas. Iki 1941 birželio Sovietų Sąjunga buvo nacistinės Vokietijos sąjungininkė, teikusi pastarosios karo pramonei būtinas žaliavas. 1941 VI 22 Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, tapo Didžiosios Britanijos, JAV ir kitų prieš Vokietiją kariavusių valstybių sąjungininke. Po Stalingrado mūšio (baigėsi 1943 II 2) karui pakrypus Sovietų Sąjungos naudai, 1944 ji reokupavo Ukrainą, Baltarusiją, Baltijos kraštus, 1944 pabaigoje–1945 pradžioje įvedė kariuomenę į Vokietijos teritoriją (Rytų Prūsijos užėmimas) ir Rytų Europą; Rytų Vokietijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Jugoslavijoje, Albanijoje 1945–1949 sukūrė satelitinių režimų sistemą. Pagal Teherano, Jaltos ir Potsdamo konferencijų sprendimus Sovietų Sąjungos įtakai atiteko visa Rytų Prūsijos teritorija: 1944–1945 Klaipėdos kraštas grąžintas Lietuvos SSR, pietinė dalis perleista Lenkijai, vidurinėje dalyje 1946 sukurtas vienas iš Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos administracinių vienetų – Kaliningrado sritis (dar skaitykite Rytų Prūsija (šiaurinė) po Antrojo pasaulinio karo). Po Antrojo pasaulinio karo tapo viena įtakingiausių pasaulio valstybių, Šaltajame kare (1945–1989) varžėsi su JAV dėl dominavimo, dėl to didelę dalį vidinių išteklių skyrė stambiosios ir karo pramonės vystymui. Režimas po J. Stalino mirties (1953) buvo sušvelnintas (destalinizacija, detotalitarizacija), tačiau esminiai Sovietų Sąjungos vidinio funkcionavimo principai nepakito. XX a. 9 dešimtmetyje valdžios ir ekonomikos krizė atvedė prie Sovietų Sąjungos reformų, kurios paskatino kontrolės praradimą Rytų Europoje ir Sovietų Sąjungos viduje. Žlugus vadinamajam socialistiniam blokui ir nepriklausomybę paskelbus visoms Sovietų Sąjungos respublikoms, 1991 XII 8 Sovietų Sąjunga formaliai panaikinta.
Vasilijus Safronovas