Rytų Prūsijos užėmimas (1944–1945)

Ryt Prsijos užėmmas (1944–1945), SSRS įgyvendintas Rytų Prūsijos užkariavimas. Vykdytas Raudonosios armijos ir Raudonosios žvaigždės ordino Baltijos jūros laivyno pajėgomis realizuojant dvi strategines operacijas: Pabaltijo operaciją (1944 IX 14–XI 24) ir Rytų Prūsijos operaciją (1945 I 13–IV 25). Taip pat skiriamos su Rytų Prūsijos užėmimu susijusios fronto ir armijos operacijos: Memelio puolamoji (1944 X 5–23), Gumbinės puolamoji (1944 X 16–27), Insterburgo–Kionigsbergo puolamoji (1945 I 13–27), Mlavos–Elbingo puolamoji (1945 I 14–26), Rastenburgo–Heilsbergo puolamoji (1945 II 10–III 29), Kionigsbergo puolamoji (1945 IV 6–9), Sambijos puolamoji (1945 IV 13–25) operacijos. Rytų Prūsijos užėmimą vykdė III Baltarusijos fronto (vadas gen. Ivanas Černiachovskis, 1945 II–IV – maršalas Aleksandras Vasilevskis), II Baltarusijos fronto (vadas maršalas Konstantinas Rokosovskis) ir I Pabaltijo fronto (vadas gen. Ivanas Bagramianas), 1945 II 24 pertvarkyto į Sambijos operatyvinę kariuomenės grupę III Baltarusijos fronto sudėtyje, sausumos pajėgos, iš jūros talkino Raudonosios žvaigždės ordino Baltijos jūros laivynas (vadas admirolas Vladimiras Tribucas). Rytprūsiuose gynėsi Vokietijos armijų grupės Centras ir prie jos prisijungusios pajėgos (vadas gen. Georgas Hansas Reinhardtas, nuo 1945 I 17 – Ferdinandas Schörneris), nuo 1945 I 25 priskirtos armijų grupei Šiaurė (vadas gen. Lotharas Rendulicas, nuo 1945 III 12 – gen. Walteris Weißas), talkinamos Vokietijos karinio jūrų laivyno – Kriegsmarine (vadas adm. Karlas Dönitzas). Rytų Prūsijos užėmimas prasidėjo Pabaltijo operacija: 1944 IX 24 vyriausioji karo vadovybė Maskvoje nusprendė atkirsti Latvijos ir Estijos teritorijoje buvusią Vokietijos armijų grupę Šiaurė nuo Rytprūsiuose dislokuotos vokiečių armijų grupės Centras, I Pabaltijo fronto pajėgomis (padedant III Baltarusijos frontui) puolant Klaipėdos kryptimi. Puolimas prasidėjo spalio 5 visu fronto ruožu Žemaitijoje, spalio 9 Raudonoji armija įžengė į Klaipėdos kraštą, spalio 10 iš sausumos apsupo Klaipėdos miestą, spalio 10–23 tris kartus nesėkmingai mėgino jį užimti. Klaipėdos gynybai įrengta fortifikacinė sistema, Vokietijos laivynas, papildomos armijų grupės Šiaurė pajėgos, pradėtos čia telkti vos prasidėjus puolimui, todėl miestas užimtas tik 1945 sausio pabaigoje, kai tvirtovės įgula buvo permesta Karaliaučiaus gynybai. Memelio operacija atitraukė dalį Vokietijos pajėgų iš Latvijos, leido spalio 13 SSRS kariuomenei užimti Rygą. Be to, kai prie Palangos prasiveržta prie Baltijos jūros, daugiau kaip 30 armijų grupės Šiaurė divizijų buvo blokuota vadinamajame Kuršo katile. Karo vadai ir sausumos pajėgų generalinio štabo viršininkas H. W. Guderianas įtikinėjo Adolfą Hitlerį įsakyti apleisti Kuršo placdarmą ir permesti ten užblokuotas divizijas į Rytprūsius, kur trūko karo pajėgų. Tam pritarė ir Rytprūsių gauleiteris Erichas Kochas. Anot A. Hitlerio, Kuršo placdarmas buvo reikalingas laivynui, Baltijos jūros kontrolei, jis dar ketino išnaudoti placdarmą kontrpuolimui. Dėl to Rytų Prūsija palikta ginti armijų grupei Centras, kuri 1944 vasarą Baltarusijoje prarado 28 iš 38 divizijų, buvo nusilpusi, tačiau grupės Šiaurė XVI ir XVIII armijoms (nuo 1945 I 25 – armijų grupė Kuršas) neleista išsiveržti iš apsupties Kurše ir ateiti į pagalbą. 1944 X 16 III Baltarusijos fronto pajėgoms įsakyta pulti Gumbinės kryptimi. Puolimo metu SSRS pajėgos užėmė nedidelį pasienio ruožą (Stalupėnų, Tolminkiemio, Romintos apylinkes). Įsiveržimas į Nemerkiemį (spalio 21) ir Geldapę (spalio 22) buvo trumpalaikis, vokiečių pajėgoms pavyko išstumti Raudonąją armiją iš šių vietovių, sužlugdyti tolesnį puolimą. 1944 spalio pabaigoje–1945 sausio pražioje fronto linija buvo stabili. Generalinį puolimą Raudonoji armija pradėjo 1945 I 12–14 į Vakarus visu frontu. Rytprūsiuose III Baltarusijos frontas sausio 13 puolė Įsruties ir Karaliaučiaus kryptimi, II Baltarusijos frontas sausio 14 – Mlavos, Marienburgo ir Elbingo kryptimis. Puolimu siekta atkirsti armijų grupės Centras susisiekimą sausuma su likusiomis Vokietijos pajėgomis, suskaidyti ir sunaikinti vokiečių kariuomenės likučius Rytprūsiuose. Sausio 25 netoli Elbingo II Baltarusijos frontas išėjo prie Aismarių, po kelių dienų III Baltarusijos frontas priartėjo prie Karaliaučiaus. A. Hitleris pavėluotai įsakė atitraukti iš Klaipėdos III tankų armijos XXVIII korpusą, todėl po varginančios kelionės pėsčiomis kareiviai, stoję į kovą su prisiartinusia Raudonąja armija, mažai pasitarnavo Karaliaučiuje dislokuotoms pajėgoms stabilizuojant fronto liniją. Gerai sukomplektuota IV armija vasario pradžioje pristabdė Raudonosios armijos puolimą prie Alnos ir Paserijos upių, bet iki vasario pabaigos buvo nustumta iki Brunsbergo–Brandenburgo linijos. A. Hitlerio įsakymu, ji turėjo laikytis rezerve ir negalėjo niekur pajudėti. Taip pajėgiausia Rytprūsius gynusi armija buvo eliminuota iš Karaliaučiaus gynybos, kovo 13–29 SSRS pajėgos ją sunaikino. Paskutinėmis sausio dienomis apsuptas Karaliaučius 3 savaites buvo užblokuotas. 1945 II 19–20 vermachtui pavyko atnaujinti susisiekimą su Piliava. Manoma, Karaliaučiuje liko 90–130 tūkst. civilių, tvirtovės kariniuose junginiuose 30–35 tūkst. kariškių, perpus mažiau folksšturmo narių ir 15 tūkst. belaisvių. Infanterijos gen. Otto Laschas, 1945 I 28 paskirtas tvirtovės komendantu, keliskart mėgino pradėti civilių evakuaciją. Evakuacijos klausimai įėjo į partinių institucijų bei gauleiterio kompetenciją, bet partija evakuotis neleido. 1945 IV 6 prasidėjus tvirtovės šturmui pirmąją naktį buvo prarastas paskutinis kelias, jungęs Karaliaučių su Piliava. SSRS kariuomenei pasiūlius sąlygas, balandžio 9 O. Laschas, neturėdamas kito pasirinkimo, kapituliavo palikdamas apsupto mst. karinį kontingentą ir civilius gyventojus SSRS kariuomenės valiai. Paskutiniai vermachto kariniai junginiai likviduoti balandžio 13–25 Sembos pusiasalio vakarinėje dalyje, iki Vokietijos kapituliacijos pajėgos išsilaikė tik Aismarių nerijoje. Rytų Prūsijos užėmimą lydėjo Raudonosios armijos savivaliavimas ir nusikaltimai prieš civilius gyventojus. Per Rytų Prūsijos užėmimą iš Rytprūsių į Vokietijos gilumą sausuma ir jūra pasitraukė apie 2 mln. civilių.

L: Lasch O. So fiel Königsberg: Kampf und Untergang von Ostpreussens Hauptstadt. München, 1958; Штурм Кёнигсберга / сост. Медведев К., Петрикин А. Калининград, 1959; Dieckert K.,Großmann H. Der Kampf um Ostpreussen: Der umfassende Dokumentarbericht über das Kriegsgeschehen in Ostpreussen. München, 1960; Борьба за Советскую Прибалтику в Великой Отечественной войне. 1941–1945. Кн. 3: Завершающий этап / сост. Орлов К., Подпоринов В., Смирнов А.. Рига, 1969; Восточно-Прусская операция / под ред. Кретинина Г., Рузовой Н. Калининград, 2002.

Vasilijus Safronovas

Pastaba: kai kurių miestų užėmimo datos vokiškuose ir sov. šaltiniuose skiriasi, tokiu atveju užėmimo data vokiškuose šaltiniuose pateikiama skliausteliuose. Santrumpos: II BF – II Baltarusijos frontas, III BF – III Baltarusijos frontas, I PF – I Pabaltijo frontas.

Lentelė sudaryta remiantis: K.Dieckert, H.Großmann, Der Kampf um Ostpreussen: Der umfassende Dokumentarbericht über das Kriegsgeschehen in Ostpreussen, München, 1960; Освобождение городов: Справочник по освобождению городов в период Великой Отечественной войны 1941–1945, Москва, 1985.

Iliustracija: Sovietiniai tankai prie Karaliaučiaus pilies, 1945 / Iš MLEA

Iliustracija: Rytprūsiečiai karo pabėgėliai, 1945 / Iš MLEA

Iliustracija: Sugriauti Klaipėdos jūrų uosto sandėliai

Iliustracija: Mūšiai Klaipėdos gatvėse

Iliustracija: LSSR vyriauybės nariai su kariškiais Klaipėdos jūrų uosto krantinėse, 1945 I 28