NKVD

NKVD, SSRS liaudies vidaus reikalų komisariatas (rus. Narodnyj komissariat vnutrennich del), saugumo ir represijų institucija. Antrojo pasaulinio karo metu organizavo žvalgybą ir kontržvalgybą, teroristines ir diversines akcijas vokiečių okupuotose teritorijose, verbavo naujus bendradarbius. Nuo 1943 pagrindinis uždavinys – tinkamas pasirengimas užimtų žemių reokupacijai. 1943 IV 14 padalytas į 2 komisariatus – NKVD ir NKGB. 1944 liepą atkurtos Lietuvos Sovietų Socialistinė Respublikos (LSSR) NKVD sudarė centrinis aparatas ir jam pavaldžios institucijos: milicija, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, karo belaisvių stovyklos, vaikų kalinimo vietos, vietinė priešlėktuvinė, priešgaisrinė apsauga, plentų valdyba, archyvai, periferiniai padaliniai. 1946–1949 saugumo (NKVD) kariuomenė, kovos su partizanais valdyba, stribų būriai, specialiųjų agentų smogikų grupės, milicija su visais darbuotojais perduoti Valstybės saugumo ministerijai (MGB Ministerstvo gosudarstvennoj besopasnosti). LSSR 1944 XII 20 buvo 4638 NKVD darbuotojai (lietuviai sudarė apie 25%, o 1947 VII – 41,1%). Lietuviai užimdavo pareigas žemesnėse NKVD sistemos grandyse, mažumą sudarė tarp karo belaisvių stovyklų, pataisos darbų kolonijų darbuotojų. Milicijoje lietuvių buvo 53,4%, kalėjimų tarnyboje 34,5%, priešgaisrinėje apsaugoje 76,4%, plentų valdyboje 69,8%, archyvuose 33,9% ir kita, bet daug lietuvių į NKVD užverbuoti naudojant psichologinę ir fizinę prievartą. Verbuoti ir Mažosios Lietuvos gyventojai. Antrojo pasaulinio karo metu, užimant Rytprūsius, NKVD daliniai ėjo paskui kovojančią armiją. Jie užsiėmė civilių gyventojų ir kariškių belaisvių kontrole, apskaita, rūšiavimu pagal savo kriterijus; steigė kalėjimus, lagerius visose užimtose teritorijose. NKVD darbuotojai rinko medžiagą apie vokiečių kariuomenės išsidėstymą ir judėjimą, sulaikydavo ir apklausdavo vokiečių karo belaisvius. NKVD priklausė ir Smeršas (rus. Smertj špionam) – sovietų karinė kontržvalgyba. 1945 I 29 Baltarusijos III fronto NKVD įgaliotinis Avakumovas L. Berijai pranešė, kad apie 10 tūkstančių vokiečių (rytprūsiečių, tarp jų ir lietuvininkų), daugiausia seniai ir vaikai, praėjus frontui, išėjo iš miškų ir klaidžioja Rytprūsių keliais. NKVD stengėsi nustatyti jų gyvenamąsias vietas, suėmė 910 asmenų (vokiečių – 31, lietuvių – 590, lenkų – 214, rusų – 47) bei 409 užsieniečius. Visi suimtieji siųsti į specialų NKVD punktą Miliūnuose. NKVD įgaliotinis Tkačenka 1945 III 16 visiškai slaptai pranešė L. Berijai apie Rytprūsių gyventojų nuotaikas ir Raudonosios armijos kariškių netinkamo elgesio faktus: daugelis kalba, kad Hitlerio pralaimėjimas neišvengiamas, kad visos užnugaryje likusios moterys yra išprievartautos Raudonosios armijos karių. Kranto gyventojas Šeneraiteris Vilhelmas filtracijos punkte pareiškė, kad vasario 12 į jo butą įsiveržė keletas sovietinių kariškių ir žagino visas moteris – nepilnametes ir senutes. Jo duktė Gertrūda, ne kartą išžaginta, pareiškė, kad Raudonosios armijos užnugaryje likusių vokiečių laukia badas, epidemijos ir NKVD represijos. Filtracijos metu pastebėti perpjauti riešai Cepancik Gertrūdos, Zimancik Gelgrados, Korn Emos ir visų 12 jų vaikų, nuo 3 iki 6 metų. Tiriant E. Kern paaiškino, kad prieš atsitraukdama vokiečių armijos vadovybė siūlė evakuotis, tačiau jos liko. Vasario 3 į kaimelį įžengė Raudonosios armijos priešakiniai daliniai. Kieme 12 kareivių paeiliui ją išžagino, tą patį padarė su jos kaimynėmis. Tą pačią naktį 6 girti kareiviai jas žagino vaikų akyse, vasario 5 vėl atėjo 3, o vasario 6 – 8 girti kareiviai, kurie jas mušė ir žagino. Dėl to vasario 8 jos perpjovė sau ir vaikams dešinės rankos riešus. Tkačenka pažymi, kad vasario 18–19 Kranto mieste užregistruota 10 savižudybių. 1945 IV 9 pasidavė Karaliaučius. Balandžio 13 mieste buvo apie 100 000 žmonių (daugiausia moterys, vaikai, seniai), darbingų beveik nebuvo. Kad likę gyvi žmonės neišsibėgiotų, visi keliai į miestą blokuoti NKVD 3 pulkų. Balandžio 13 suimti 60 526 žmonės. Miestas padalytas į sektorius, kuriems vadovavo kariniai komendantai. NKVD ir toliau vykdė savo operacijas okupuotuose Rytprūsiuose bei Klaipėdos krašte.

L: J. ir V. Almonaičių asmeninis archyvas; Petravičiūtė I. Kolaboravimas su sovietiniais represiniais organais // Lietuvos aidas. 2002 VII 19, Nr. 165; Petravičiūtė I. Sovietų Sąjungos represinių struktūrų ir jos vietinių padalinių bei kolaborantų vaidmuo vykdant nusikaltimus 1944–1953 m. // Lietuvos aidas. 2002 VII 12, Nr. 159.