sakmės

sãkmės, pasakojamosios tautosakos kūriniai, kuriuose aiškinama pasaulio ar gamtos reiškinių kilmė, vaizduojamas žmogaus susidūrimas su mitinėmis būtybėmis. Lietuvininkų sakmės pradėtos užrašinėti anksčiau negu kitų Lietuvos regionų analogiški folkloro kūriniai. Autentišką sakmę XVI a. Prūsijoje vokiškai užrašė Lucas Davidas: moteris stebi naktį šokančius mažus žmogučius, nepaiso jų reikalavimo užverti langus, t. y. užsimerkti, ir praranda regėjimą. XIX a. viduryje Rytų Prūsijoje keletą sakmių užrašė vokiečių kalbininko Augusto Schleicherio pagalbininkai – Kristupas Kūmutaitis ir Maroldas; sakmių lietuvių tekstus ir vertimus į vokiečių kalbą A. Schleicheris paskelbė 1851. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje sakmių užrašė ir paskelbė Kristupas Jurkšaitis, Hugo Scheuʼjus, Vilius Kalvaitis. Pastarasis ypač domėjosi lietuvininkų požiūriu į mirtį, vėles, dvasregius. XX a. sakmių užrašė Ansas Bruožis, Anita Jagomastaitė-Vilmantienė, ekspedicijų į Klaipėdos ir Šilutės rajonus dalyviai. Etiologinėse (objektų kilmės aiškinimų) sakmėse aiškinama mėnulio dėmių kilmė, pasakojama, jog kurmis nėjęs kelių taisyti, o volungė – upių kasti, jog pelėda saugojusi paukščių karalių ir užsnūdusi, jog žmogus prie jam skirtų gyvenimo metų prisidėjęs ir arklio bei šuns metus ir kita. Mitologinėse sakmėse vaizduojama laimė, personifikuotos ligos, perkūnas. Lietuvininkų gyventame regione pasitaiko archajiškesnių personažų vardų. Greta termino laumė dviejuose tekstuose tokia pati mitinė būtybė vadinama more (plg. senovės graikų moira, latvių, baltarusių ir kitų mara), mitologiškai įprasminta gyvatė keliose Mažojoje Lietuvoje ir Sūduvoje užrašytose sakmėse vadinama angimi. Esama unikalių sakmių: etiologinė sakmė, kurioje vaizduojamas žmogus, išprovokavęs velnią pasakyti, kaip suvirinti geležį; kitose pasakojama, kaip žmogus girdi drugius kalbant, kad jie įlįsią į maistą, jis drugius uždaro ir nesuserga; kaip žmogus pastebi, jog kažkas nugriebiąs jo pieną, jis saugo ir girdi sakant: Drelke, kam, Makerelke starb – randa paliktą šaukščiuką; kaip žmogus pamato lekiantį sūkurį, įsmeigia į žemę peilius ir jį sustabdo; kaip žmogus susijuosia rastu pančiu – vėjas jį neša, nes susijuosė vėjo ryšiu; kaip išgirdęs laumes skalbiant, bernas pliekia per lieptą atžagariu botagu ir randa paliktas kultuvėles; kaip moteris trumpam paliekanti prausiamą vaiką – laumė irgi jį prausia ir nušutina; kaip laumė už lašinius padeda sunešti į kluoną vasarojų ir suvalgo visus lašinius; kaip laumė slogina žmogų, bet tas prie lovos pastato veidrodį ir sloginti liaunasi; kaip nuplyšę kūdikiai prašo, kad žmogus juos priimtų ir aprengtų, bet tas atsisako, tada žmogučiai ima jo arklius kankinti. Lietuvininkai pasakodavo apie kitur nesutinkamus ar retus būsimos mirties ženklus: prieš artimo žmogaus ar kaimyno mirtį esą braška lubos, trinksi durys, suskamba dailidės pjūklas arba dailidė girdi prašymą padaryti karstą. Smalsūs žmonės atlikdavę tam tikrus veiksmus, padedančius pamatyti vėles: pažiūri pro staugiančio šuns ar prunkščiančio arklio sukryžiuotų ausų tarpą, pro krikštę – karsto lentoje nuo iškritusios šakos atsiradusią skylę, sakmėse jie visam gyvenimui tampa dvasregiais ir kenčia, nes mato daugybę vėlių prie mirštančio ligonio ar kapinėse, turi vėlėms atidarinėti duris, jas nešti, trauktis joms iš kelio (kitų Lietuvos regionų sakmėse šie veiksmai leidžia žmogui tik kartą vėlę pamatyti ir jo gyvenimo nepakeičia). Nors sakmės pasižymi regioniniais savitumais, jos yra tos pačios etninės tradicijos dalis.

Dar skaitykite prietarai.

L: Iš gyvenimo vėlių bei velnių. V., 1998; Kerbelytė B. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas, t. 3. V., 2002.

Bronislava Kerbelytė