prietarai

pretarai, tikėjimai į tam tikras paslaptingas jėgas, esą turinčias įtakos žmonių likimui, ūkiui (gyvuliams, derliui) ir kitkam. Manyta, kad tinkamai pasielgus galima išvengti įvairių nelaimių (dar skaitykite burtai). Prietarai dažniausiai drausdavo ką nors daryti arba patardavo kaip elgtis. Prietarai susidarė senosioms ir krikščioniškosioms pažiūroms susiliejus; kai kurie prietarai turi istorinį pagrindą, kiti paremti gamtos reiškinių stebėjimais. Didelė dalis prietarų susiję su žmonių svarbiausiais gyvenimo momentais – kalendorinėmis, darbų pradžios ir pabaigtuvių šventėmis, šeimos gyvenimu (gimtuvės, vestuvės, laidotuvės); jie laikytini senųjų tikėjimo apeigų reliktais. Mažosios Lietuvos specifiniai verslai (ypač žvejyba) lėmė specifinių prietarų atsiradimą. Daug krašto prietarų užrašė Ansas Bruožis, juos 1937 paskelbė Jonas Balys (Tautosakos darbai, T. III).

Rimantas Balsys

1709 Šarkuvoje magija bandyta gelbėtis nuo maro. Katilo kabliu žmonės apibrėždavo ratą apie savo gyvenamąją vietą, tikėdami, kad ši linija apsaugos nuo maro. Pasakota, kad užsikrėtęs maru žmogus bandydamas įžengti į kaimą per kablio išrėžtą vagą žemėje nualpęs. Tuomet Rasytėje t. p. siautė maras, maldos nepadėjo. Kaimo gyventojai pagal žynių patarimus turėjo ištraukti iš marių bangų atplukdytą ąžuolinį rastą, jį išmirkyti ir palikti rūkykloje, kur dar neužsikrėtę žmonės susirinktų ir kalbėtų maldas. Sakyta, kad jiems padės dievas Perkūnas. Tikėta, kad ąžuolas nuveja blogį. Jei tarpduryje ir pasirodydavęs juodas maro veidas, jis tuoj dingdavęs. Tokios apeigos rėmėsi medžių kultu. Užsidegus namui ugnį sugebėjęs numalšinti žmogus jos negesinęs, bet greitai apjodęs apie namą, skubėjęs ežero ar upelio link (manyta, kad ugnis kaip kulka ar didelis kamuolys ritasi jam iš paskos, kol paveja). XIX a. II pusėje Paprūsėje žmonės tikėjo, kad neperžegnojus ugnies nakčiai ir jos nepašienavojus ji išeina iš krosnies ir vaikšto (kaip didelis kamuolys ritasi pro kaminą, pastogėmis). Jeigu tai pamatęs ir išsigandęs žmogus sušuks, užsidegs namai, jei nesušuks, nekliudys ugniai, ji grįš į savo vietą niekam nepakenkdama. Pamario žvejai teigė, kad pavasarį, prieš išmetant pirmąjį kartą tinklus į vandenį, juos reikia apibarstyti pelenais; tik tuomet žvejyba bus sėkminga. Kitų prietarų laikytasi išleidžiant gyvulius į laukus ar atliekant kitus namų ūkio darbus. Joninių išvakarėse karves parvesdavo iš ganyklų anksčiau, dar saulei nenusileidus, kad po saulėlydžio lakiojančios raganos jų neapkerėtų. Kitų prietarų laikytasi sėjos metu. Žirnius sėti galima tik sulaukus mėnulio pilnaties. Ūkininkė sodindama kopūstus pirštu apvesdavo ratą apie diegą, kad tasai išaugtų į didelį kopūstą. Ypač daug prietarų laikytasi švenčiant vestuves kaime. Ypatingas dėmesys kreiptas į tos dienos orą. Jei dangus skaidrus ir šviečia saulė, tai ir jaunajai porai gyvenime netruks laimės ir šviesių dienų; jei danguje tamsūs debesys, diena vėjuota ir lyja, sninga ar krinta ledai, tai jauniesiems užeis vargai, bus nesantaika, bus ginčų, kitų nemalonumų vedybiniame gyvenime. Lengvas lietutis, krintantis ant jaunosios vainiko, einant į bažnyčią, reiškiąs būsimą turtingą gyvenimą ir laimę. Jei dangus visą dieną apsiniaukęs, bet saulė pro debesis prasiskverbia tuo momentu, kai sukeičiami žiedai, tuomet jaunųjų širdys susijungiančios laimingam ir palaimintam gyvenimui. Jei po ūkanotos dienos saulė skaisčiai nusileidžia, tuomet paskutinis gyvenimo laikotarpis bus laimingas ir be rūpesčių. Perkūnija vestuvių dieną reiškia nesantaiką, nors gali reikšti tikrą bei pastovią laimę, jei po to lyja šiltas lietus ir pasirodo saulė. Stiprus vėjas reiškė nepastovų gyvenimą ir daug vargų. Krintantis sniegas esant dideliam šalčiui reiškė būsimą linksmą gyvenimą. Miglos ir rūkas rodo netvarkingą gyvenimą. Pagal prietarus žmonės pasirinkdavo tam tikras dienas įvairioms apeigoms, pvz., trečiadienis – palaimą atnešanti diena. Pirmadienis laikytas nesėkminga diena, tą dieną atlikti darbai nieko gero neatnešą. Šeštadienį nereikia pradėti naujo darbo ir vestuvių, nes pagal prietarus visi tą dieną pradėtieji darbai greit ir netinkamai baigiasi. Vestuvių dieną sekami ir kiti įvykiai, iš jų spėjama ir pranašaujama jaunavedžių gyvenimo eiga. Jei važiuodami į bažnyčią sutikdavo laidotuvių procesiją, tai tikėjo, kad jaunavedžiai neišvengs kokių nors nelaimių; gi susitikus su tuščiu lavonvežimiu, jaunąją porą laimė lydės. Važiuojančių į bažnyčią vežimų negali būti 13, nes tai reikštų nelaimę. Jei pakeliui į bažnyčią susitinkama su kitų vestuvių svita, avių ir kiaulių bandomis, jaunoji pora galės tikėtis turtų ir vaikų. Jaunųjų gyvenimą stengtasi spėti ir iš bažnyčios žvakių degimo: sodriai ir tykiai degančios žvakės reiškė laimę jaunajai porai. Blogas ženklas – jei žvakės degdavo neramiai, blykčiodavo arba užgesdavo. Jei jaunikis ar jaunoji eidami prie altoriaus atsigręš, tai ištikimybė nebus pastovi. Jei marčios šydas, einant į bažnyčią sutrūktų, tai žmona nepasižymės pastovumu. Jei per žiedų apsikeitimo ceremoniją žiedas nukristų ant žemės, tai jaunieji būtų perskirti mirties ar kokio kito atsitikimo. Jei marti nori turėti žodį namuose ir šeimoje, tai per pačias jungtuves prie altoriaus ji turi pasistengti, kad jos ranka būtų viršuje. Nepatartina jauniesiems vienas kitam dovanoti to, kas pagaminta iš jų pačių plaukų, nes tai gali baigtis neištikimybe. Jei jaunoji dovanoja jaunikiui šlepetes, tai jis jas sunešios eidamas pas svetimas moteris. Nepatartina dovanoti smailių daiktų, nes jie gali meilę subadyti. Jei jaunoji jaunikiui vestuvių dieną prisiūtų sagą, tai ji per visą savo amžių siūtų ir lopytų. Tokių prietarų laikėsi daugelis Pamario krašto gyventojų.

Dar skaitykite burtininkai.

L: Вoльтер Э. Об этногрфической поездке по Литве и Жмуди. СПБ, 1887, C. 8; Kūjus M. Vestuviniai prietarai Priekulės apylinkėje // Lietuvos Pajūris. 1967, nr. 1–2 (25–26); Usačiovaitė E. Dangaus ir žemės simboliai lietuvių ornamentuose // Dangaus ir žemės simboliai. V., 1995, p. 48–67.

Leonardas Poviliūnas

MLEA

Krašte nuo seno garbinti dvišakiai medžiai (su išsišakojusiais ir aukščiau vėl suaugusiais kamienais). Prieš nuimdami derlių lietuvininkai stengdavosi pralįsti per skylę tokiame medyje – esą tai apsaugo nuo nugaros skausmų (kamavusių javų kirtėjus ir pėdų rinkėjas). Tikėta, kad sukatų kamuojamą vaiką reikia ketvirtadienio vakarą kojomis į priekį įkišti į tokio medžio skylę.

L: Bezzenberger A. Litauische Forschungen. Göttingen, 1882; Schultze P. Der Ausklang der litauischen Sprache im Kirchspiel Pillupönen. Halle/Salle, 1932; Gaerte W. Volksglaube und Brauchtum Ostpreussens. Würzburg, 1956.

Martin Buddrus

pretarai Kùršių nèrijoje. Baisius, nuo jūros kylančius viesulus, apversdavusius nedidelius laivus vietos gyventojai vadindavę sūkuriais, verpetais. Manyta, kad juose tūno velnias. Susidūrimas su sūkuriu buvęs labai pavojingas; žvejai jį galėdavę tik bejėgiškai stebėti, todėl labai jo bijodavę. Vienas žvejys taip išsigandęs sūkurio, jog sirgęs 3 savaites. Kitas žvejys, pamatęs sūkurį, čiupęs kirvį ir laikęs jį ašmenimis atsukęs į vėją, kuriame tūnojęs velnias. Tada jis kirvį metęs į sūkurį, demonas jį sugavęs. Kai vakare žvejys visiems pasakojęs apie tai, atsidariusios durys ir įėjęs velnias su kirviu rankose, kurį grąžinęs žvejui ir dar padovanojęs diržą. Žmogus pabūgęs ir apvyniojęs jį aplink 3 medelius. Tuoj kilęs sūkurys su šaknimis išrovęs medelius bei nunešęs. Kartais ši mitinė būtybė – velnias, gyvenusi pelkėtose miškingose vietovėse, galėjo būti ir žvejų globėjas – padėdavusi jiems gaudyti lašišas. Pakrantėje ant stipraus medžio kamieno reikėdavę užvynioti ilgą lininį tinklą taip, kad jo niekas nepastebėtų. Tada tam tikra maldele kviesdavęsi į pagalbą velnią pagalbininką (vad. Christoph, Peter), kurio iš karto prašydavę padėjus apleisti šią vietą. Jis padėdavęs žvejams atlikti varginančius darbus: išnarplioti, sulopyti tinklus. Su velniu reikėję labai atsargiai elgtis, todėl žmonės turėdavę šermukšnio šakelių, kurių jis bijojęs. Jis žaisdavęs su vaikais; kartą vienas vaikas sudavė velniui su šermukšnio rykštele ir jis pasitraukė. Nuo velnio saugodamiesi žvejai prie valkšnos pririšdavę šermukšnio šakelę; apsaugodavusios ir namie laikytos raudonos jo uogos. Velnio išdaigomis laikytas nuo Nidos kapinių kalnelio atsiridendavęs kamuolys, kuris dingdavęs pamojavus šermukšnio rykštele. Panašiai gydyti velnio apsėsti žmonės. Tikėta, kad velnias sukelia audras. Tada žmonės uždarydavę visus langus, užžiebdavę lempas ar ugnį židinyje, melsdavęsi bei dainuodavę. Velnias pasirodydavęs raudono šuns pavidalu, todėl žmonės saugodavę, kad prie namų nelakstytų joks šuo, nes galįs trenkti žaibas. Moterys vengė apsisiausti ilgais drabužiais, kad čia neužlįstų nuo perkūnijos besislepiantis velnias. Nuo jos velnias slėpdavęsis ir trobose, todėl žmonės, bijodami, kad į namą netrenktų žaibas, imdavę šluotą krosnims valyti ir mojuodavę ja po orą, kad išvytų velnią. Vietos gyventojai, kurių gyvenimas labai priklausė nuo oro sąlygų, atlikdavo įvairius magiškus veiksmus. Norėdami sulaukti palankaus žvejybai vėjo, nosinėje užrišdavę 3 mazgus. Tikėta, kad žvejyba bus sėkminga, jei tinklai bus apibarstyti druska ar apšlakstyti vadinamuoju gyvatės vandeniu. Į šautuvo vamzdį įšliaužusį gyvūną reikėdavo iššauti su paraku. Gyvatės dvėselieną dėdavo į vandenį; gautoji esencija būdavusi labai brangi, jos dėdavę plaukiantiems į jūrą žvejams. Žvejyboje sėkmę lemdavęs ir gabalėlis bažnyčios varpo virvės, ypač per pirmąją lašišų žvejybą (tai buvę taip populiaru, kad zakristijonas kiekvienais metais turėdavęs prie varpo pririšti vis naują virvę). Siekdami jūros palankumo, žmonės dovanodavę jai iš augalų padarytus vainikus, į kuriuos įpindavę ir šermukšnių. Labiausiai bijota tinklų užkerėjimo, ypač žvejybos pradžioje. Jei kas nors per pirmąją žvejybą ką nors paskolindavęs – atiduodavęs ir savo laimę. Bijotasi tinklų nužiūrėjimo, tad stengtasi jų nerodyti svetimiems žmonėms. Norėdami apsaugoti nuo to, žmonės ties žiaunomis persmeigdavę peiliu lašišos galvą ir palikdavę kyšoti smaigalį; 3 kartus kryžmai šaudydavę tuščiais šoviniais į tinklą arba jį aprūkydavę. Burtininkai, norėdami iš kitų atimti laimikį, nuo meškerių pavogdavę valą, jį sudegindavę ir pelenus išbarstydavę ant savo tinklo arba nupjaudavę traukiamų tinklų galus. Jei žvejams sugautas žuvis vežant vežimais parduoti smėlyje rasdavę vinį ir jos nepaimdavę, manydavę, kad nesiseks. Kai pavasarį pirmą kartą išgindavę gyvulius į pievą, užrišdavę ant tvarto durų kamanas, kad atneštų šeimininkui sėkmę. Tikėta, kad negalima eiti basiems, nes ims augti karpos. Manyta, jei naktį arkliai imdavo smarkiai prunkšti ir tarškinti grandinėmis, o ryte būdavo suplukę, juos jodindavusios laumės. Arkliams buvo skiriama ypatinga pagarba. Žmonės manė, kad Naujųjų Metų naktį protėvių vėlės užklystančios ne tik į namus pažiūrėti, kaip gyvena jų vaikaičiai, bet apžiūrinčios ir tvartus su mylimais jų gyvuliais, todėl arkliai būdavę gerai aprūpinti šiaudais, šienu ir grūdais. Manyta, kad tą naktį jie įgaudavę kalbos dovaną. Kartą šeimininkas už durų klausęsis arklių šnekos. Gyvuliai kalbėję, jog netrukus jų šeimininkas mirsiąs. Šis labai išsigandęs ir netrukus miręs. Arkliai gerai šerti ir Joninių naktį. Prie tvarto prikaltos pasagos saugojo gyvulius nuo kritimo. Tikėta, kad egzistuoja jūrų arkliai – panašūs į paprastus (tik su žuvies uodega), jie būdavę juodbėriai, širmi ar juodmargiai. Žvejai tvirtindavo matę vandens dvasias – jūrų mergeles Piliavoje, Karaliaučiuje. Jos būdavusios su nukarusiomis krūtimis, ilgais lininiais plaukais ir žuvies uodega; manyta, kad jos nebylės. Kuršių nerijos gyventojai tikėję namų dvasia – kauku. Manyta, kad jį išperi 7 metų gaidys. Kaukas nešdavęs maisto produktus. Kai į kluoną atnešdavo 7 grūdus – tai būdavę 7 pūrai. Lobius (dar skaitykite pinigai. Pinigai sakmėse) parodydavo deganti aukšta ugnis. Lobio kasti eidavo naktį. Reikėdavę mesti batą, tada auksas iškildavęs į paviršių.

L: Negelein J. Aberglauben auf der Kurischen Nehrung // Globus. Bd. LXXXII. Nr 15. 1902; Nimtz-Wendlandt W. Die Nehringer. VolkstumBrauchtum-Volksglaube auf der Kurischen Nehrung. Marburg/L., 1986.

Tikėta, jog nuo Kalėdų iki Trijų Karalių negalima minėti vilko (kad gyvulių nenuneštų), drausta valgyti žirnius (kad samdiniai kitais metais negautų pylos nuo šeimininkų) ir pupeles (kad votys neaugtų). Tada dirbti tik būtiniausi darbai, nebuvo galima skalbti, džiauti skalbinių (manyta, jog tai lems nesėkmingus metus). Tikėta laukinės medžioklės pasirodymu. Tuo metų laiku siaučiant vėjams ir audroms žmonėms atrodė, jog girdi arklių kanopų kaukšėjimą, palydos riksmus ir šunų lojimą. Laukinė medžioklė prajodavusi kiaurai pro iškabintus skalbinius. Drausta bet ką sukti: neverpdavo (kad vilkas gyvulių nenuneštų), neausdavo, neliesdavo siuvimo mašinų (kad gyvulių kirmėlės neužpultų). Verpusios moterys galėjo užsitraukti Frau Holle [raganos] pyktį. Drausta kepti bei kulti. Turėjo būti tylu ir ramu; namai, kiemas ir tvartas – švarūs. Tuo metu pasirodydavo piktosios dvasios (ypač naktimis), kurias vydavo keldami triukšmą. Vaikščiodavo žmonių eisena – raitelis su palydovais: ožiu, gandru, kaminkrėčiu, meška ir meškininku bei elgeta. Jie keliaudavo iš trobos į trobą, daužydami puodą ir grodami velnio smuiku sukeldavo didelį triukšmą. Už demonų išvarymą juos apdovanodavo maistu, gėrimais ir pinigais. Paskutinę metų naktį jaunuoliai su ilgais botagais pliauškindavo kiemuose atsisveikindami su senaisiais metais ir pasveikindami naujus. Spėdavo orus visiems metams: jei pirmąją Kalėdų dieną audra ir sniegas – bus atšiaurus sausis; jei diena graži – bus geras javų derlius; jei Naujųjų metų dieną šviečia saulė – gerai užderės linai, o jei vėjuota – vaisiai; jei paskutinę metų dieną sninga – gausiai spiesis bitės; jei daug žvaigždžių danguje – vištos dės daug kiaušinių; jei tarp Kalėdų ir Naujųjų metų krisdavo didelės snaigės – kitais metais mirs seni žmonės, jei smulkios – jauni; jei Naujųjų metų išvakarėse žmogaus šešėlis atrodys be galvos – kitais metais tas mirs; jei kas mirdavo Naujų metų naktį – kitais metais į aną pasaulį jis išsives dar 12 žmonių. Tikėta, kad iš 12 dienų tarp Kalėdų ir Trijų Karalių orai atspindi kiekvieno būsimo mėnesio orus. Kai kuriose vietovėse Naujų metų išvakarėse gerai prikūrendavo trobą, papuošdavo ją eglišakiais, grindis pabarstydavo smėliu – laukdavo nusileidžiančio angelo. Naujų metų rytą gerai įkaitindavo krosnies koklius, pristumdavo pelenais pabarstytą suolą – tikėta, jog ten liks atėjusių pasišildyti mirusiųjų pėdsakai. Naujų metų rytą gyvuliams į ėdžias padėdavo keptų (viščiukų, veršiukų, ėriukų, kumeliukų) figūrėlių – kitais metais būsiąs geras prieauglis. Tikėta, kad gyvuliai kalba tarp 23 ir 24 val. paskutinę metų naktį. Kai kuriose vietovėse Naujų metų dieną valgydavo ruginius javų varpų formos kepinius – kuo jie ilgesni, tuo statesni rugiai bus kitais metais. Reikšmingi tuomet buvę sapnai. Spėdavo ateitį iš giesmių knygos, Biblijos, atversdami ją bet kurioje vietoje ir paskaitydami. Per galvą mesdavo kairįjį batą: jei galas atsisukdavęs į duris – kitais metais žmogus paliksiąs namus. Traukdami laimę po lėkštėmis padėdavo žiedą, pasagą, šaukštą, vyro ir moters figūrėles, lopšį. Kiekvienas pasirinkdavo lėkštę ir atversdavo ją. Iš tekančio vandens jaunuoliai pasemdavo saują žvirgždo: jei lyginis akmenėlių skaičius – kitais metais bus vestuvės, o jei ne – teks dar metus laukti. Mergaitės spėdavo ateitį kišdamos rankas į eketę: jei ištraukdavo ledo gabaliuką – ištekės už kalvio; medžio gabaliuką – už staliaus; šiaudą – už ūkininko; stiklo, plytos gabaliuką, akmenuką, kriauklę – už stikliaus, mūrininko, žvejo. Paskutinę metų naktį eidavo prie sklypo ribos su kaimynu, padaužydavo į tvorą ir sakydavo: Kiaušiniai mums, o sausos šakos jums! Nuo tada kaimynų vištos ten dėdavusios kiaušinius.

L: In den Zwölften // Angerapper Heimatbrief. Dezember 1996.

XIX a. viduryje Įsruties apskrityje, kai vaikas sukatą turėdavęs ar išsekdavęs, 3 ketvirtadienius jį prie silpnos šviesos pasodinę ant girnų sukdavę. Kai vištos dėdavo minkštus kiaušinius, ant žemės padarydavę iš botago virvės kryžių, paberdavę viduryje lesalo ir leisdavę vištoms lesti arba duodavę lesti iš apversto trikojo. Jei vasarą lankydami pasėlius vidury jų rasdavo mažą tuščią plotelį, tikėdavo, kad mirsiąs vaikas, o jei didelį – suaugęs. Nuo karščiavimo kovo mėn. kepdavę sklindžius iš sutarkuoto ir su miltais bei keletu kiaušinių sumaišyto krieno. Belemnitus (taip vadinamuosius laumės papus) sutrindavę, o milteliais gydydavę vaikus.

L: Sembrzycki J. Sitten und Gebräuche in Padrojen vor vierzig Jahren // Altpreussische Monatsschrift. 26 Bd. 5–6 H. Königsberg, 1889.

Iliustracija: Per klaipėdiškių vestuves būdavo prisimenama įvairių prietarų, pokštaujama, Lankupiai, apie 1923 / Iš Magdalenos Klumbytės-Piklaps šeimos albumo

Iliustracija: Gintariniai pakabučiai, siejami su protėvių kultu ir nešiojami kaip amuletai, XIX a. rasti Juodkrantėje / Iš MLEA