Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Evangelikų Liuteronų ir Reformatų Bažnyčių unija

jungtinė evangelikų Bažnyčia, 1817–1841.

Evangèlikų Liuterõnų ir Reformãtų Bažnýčių ùnija. XVI a. viduryje prasidėjus kontrreformacijai, iškilo būtinybė pavienes evangelikų Bažnyčias sujungti į vieningą Protestantų Bažnyčią. 1536 Wittenberge (Vokietija) tarėsi liuteronai ir reformatai, tačiau susitikimas baigėsi beveik be rezultatų. Nebuvo sėkmingesnis ir 1538 dialogas tarp liuteronų ir anglikonų. Panašių mėginimų būta ir vėliau. Švenčiant Reformacijos pergalės 300 metų jubiliejų, Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas III savo garsiąja 1817 IX 27 deklaracija pakvietė šią reikšmingą datą vainikuoti reformatų ir liuteronų unija. Pasaulietinė valdžia tuo tikėjosi konsoliduoti, sustiprinti valstybę. Evangelikų Liuteronų ir Reformatų Bažnyčių unija paskelbta 1817 X 31. Nors jos tekste primygtinai pabrėžiama, jog nekalbama apie perėjimą į kitą tikėjimą, tačiau pavadinime Prūsijos evangeliškoji Bažnyčia neįvardyti liuteronai ir reformatai. Tai buvo nepriimtina nei vieniems, nei kitiems. Kai kurie liuteronai dar baiminosi, kad susivienijus dominuos reformatai, todėl pasiskelbė Evangelikų Liuteronų ir Reformatų Bažnyčių unijos nepripažįstą. Jie imti vadinti senaisiais liuteronais, sutrumpintai – senliuteronais. Karaliaus valdžia ėmėsi admistracinių priemonių, nepaklusniuosius įspėjo, net sodino daboklėn. Po ilgų ginčų evangelikai liuteronai 1841 sušaukė savo Sinodą, kur buvo atstatyta savarankiška Prūsijos Liuteronų Bažnyčia. Klaipėdos krašte 1910–1944 veikė vokiečių Rukų senliuteronų parapija, vadovaujama kunigo Abromeito (Abromaičio). Nebuvo ji gausi ar veikli. Kuklūs jos maldos namai pastatyti padedant JAV liuteronų Missouri (Misūrio) Sinodui.

Darius Petkūnas