Mažosios Lietuvos
enciklopedija

pelkės

pelkių gausa Mažojoje Lietuvoje, jų reikšmė gamtai ir gyventojams.

pélkės. Jų gausą Mažojoje Lietuvoje lėmė gamtinės sąlygos: drėgnoji Nemuno delta su intakų slėniais driekėsi nuo Priekulės (šiaurėje) iki Labguvos (pietvakariuose) ir Tilžės rytuose; užpelkėję plotai tęsėsi Priegliaus, Įsros, Deimės ir kitų upių slėniais; ledynų suklostyto paviršiaus įdubos ir molingi gruntai sukūrė įvairaus dydžio pelkių mozaiką daugelyje vietų; piečiau Romintos girios ir Geldapės plytėjo Mozūrijos didelės pelkės. Girių ir pelkių gausa saugojo gyventojus nuo užpuolikų, jų apsuptyje įrenginėti piliakalniai ir senovės gyvenvietės. Archeologiniais tyrimais aptikta senų medinių tiltų-klojinių per pelkes, durpynai išsaugojo įvairių senovės liekanų. XIII a. įsiveržę kryžiuočiai skundėsi dėl Graudų ir kitų pelkėtų vietų, kur arkliai klimpdavę iki balnų. Kolonistai Mažosios Lietuvos žemes vadino Niederland – žemomis ir pelkėtomis. Ilgainiui kolonizuojant kraštą, iškertant girias, suariant vis didesnius plotus, pagal Nyderlandų ir Frieslandijos pavyzdį pradėtos grioviais sausinti nedidelės pelkės, drėgnesni ploteliai. Greta pelkių kurti pelkininkų kaimai. Amžiams bėgant daugelis sausintų žemapelkių virto arimais, pievomis ir ganyklomis, bendras pelkių plotas mažėjo. Tankiai apgyvendinus kraštą, iškirtus daugumą girių daug kur svarbiausiu kuru tapo durpės velėnos (dar skaitykite durpininkystė). Ūkininkai nuomodavo pelkių plotelius ir kasdavo sau durpes (dar skaitykite talkos). Pelkių pakraščiai šienauti, ūkio reikalams naudotos nendrės. Buvusias pelkėtas įdubas, upių slėnius ilgainiui išraižė sausinimo kanalų tankus tinklas, kuris leido buvusius drėgnus plotus panaudoti žemės ūkio reikalams. Įrenginėti polderiai, apsauginiai pylimai pakeitė buvusius užpelkėjusius plotus Nemuno deltoje. XVIII a. pradėtos kurti pelkininkų kolonijos, imta įsisavinti dideles aukštapelkes. Kurtos pelkių prievaizdų sodybos bei jų tarnybos. Vėliau tą paspartino valstybinės politikos nuostatos, skatinant vidinę kolonizaciją, pelkių plotų įsisavinimą. XIX a. pradėta tirti pelkių ir durpių išteklius jose. Aptikta labai gilių pelkių duburiuose su storu durpių sluoksniu (pvz., Bentlaukyje ties Nordenburgu jis buvo didesnis kaip 24 m, panašių pelkių buvo Vėluvos ir Friedlando apskrityse), garsėjo Karklynų pelkė prie Auksinės upės. Storų durpių klodų aptikta ties Nemunyno ir Deimės upėmis. XIX a. pabaigoje Aukštumalos pelkę tyręs C. A. Weberis išleido reikšmingą veikalą Über die Vegetation und Entstehung des Hochmoors von Augstumal im Memeldelta, 1902 [Aukštumalos aukštapelkės Nemuno deltoje augalija ir raida]. Vėliau krašto pelkes tyrė Erikas Purvinas, Rimvydas Albinas Kunskas ir kiti. XIX a. besivysčiusi Prūsijos ir Vokietijos pramonė ėmė durpes naudoti kaip cheminę žaliavą įvairiems dirbiniams bei medžiagoms. Tai paskatino spartesnį pelkių įsisavinimą. Pvz., 1882 įkurtas Ostpreußische Torfstreu-Fabrik [Rytprūsių durpių fabrikas] prie Šilutės. Panaši gamykla su įvairiais mechanizmais įkurta ir ties Agila, Pričkagrabės pakrantėje. Prieš Antrąjį pasaulinį karą kaimai bei dideli ūkininkai įsigydavo įvairių mechanizmų durpių briketams ir kitiems gaminiams gaminti (durpių presų ir kita), durpes kompostuodavo, naudodavo savo ūkiuose. XX a. pradžioje pažymėtos pelkės: Didžioji Samanų pelkė Nemuno deltoje (vok. Das Große Moosbruch, 125 km2 ploto su daugeliu pelkininkų gyvenviečių), Seiliava Vėluvos, Ylavos ir kitose apskrityse (vok. Das Zehlaumoor, 23 km2 ploto, 1910 paskelbta gamtos paminklu), Mupava Įsruties ir Labguvos apskrityse (vok. Die Muppiau, 15 km2 ploto), Kakšių bala Pilkalnio apskrityje (vok. Die Kaksche Balis, 20 km2 ploto), Paklydimai Gumbinės apskrityje (vok. Die Pakledim, 15 km2 ploto), Plynė Pilkalnio apskrityje (vok. Die Plinis, 13 km2 ploto), Rupkalvių pelkė Šilutės apskrityje (vok. Das Rupkalwener Moor, 18 km2 ploto), Aukštumala Šilutės apskrityje (vok. Das Augstumalmoor, 30 km2 ploto), Briedžiulių pelkė Pakalnės apskrityje (vok. Das Bredszulle Moor, 14 km2 ploto), Berštų pelkė Šilutės apskrityje (vok. Berstusmoor), Medžioklės pelkė Šilutės apskrityje (vok. Medszokelmoor), Išlūžės pelkė Šilutės apskrityje (vok. Iszlusz-Moores), Gerkynų pelkė Girdavos apskrityje, Durpynė Šilutės apskrityje, Dauparų pelkė Klaipėdos apskrityje, Leitgirių pelkė Šilutės apskrityje, Miškogalių pelkė Šilutės apskrityje, Naujapievių, Pleinės pelkė Pagėgių apskrityje, Paklydimė Pakalnės apskrityje ir kitos. Sparčiai kultivuojant pelkes kito jų plotai bei dalis viso krašto žemėnaudoje. Būdinga, kad ilgai išliko senieji baltiški pelkių pavadinimai (net ir germanizuojant kitus vietovardžius). Aukštapelkių įsisavinimą paskatino chemikų atradimai, kurie leido su įvairiomis medžiagomis bei technologijomis durpynuose auginti žemės ūkio kultūras. Pelkių kultivavimą skatino kitos institucijos: 1876 įkurta Zentralmoorkommission [Centrinė pelkių komisija], 1882 – Verein zur Förderung der Moorkultur im Deutschen Reiche [Pelkių kultūrinimo spartinimo draugija], Moorversuchsstation [pelkių bandymų stotys], kurių skyriai veikė Rytprūsiuose. Prie jų žemės ūkio rūmų veikė Mooramt [pelkių valdyba]. Rūpintasi kultivuotų pelkių derlingumo didinimu, įvairias agronomijos būdais. Nuo 1944 suniokojus ir apleidus daugelio pelkių sausinimo sistemas, likvidavus pelkininkų kolonijas ir buvusius įrenginius, dauguma pelkių vėl sulaukėjo, buvę dirbami laukai jose virto dykromis ar krūmynais.

Dar skaitykite hidrotechniniai įrenginiai, melioracija, melioracijos raida.

L: Schlütter O. Wald, Sumpf und Siedelungsland in Altpreussen. Halle/S., 1921; La Baume W. Moorbrücken in Ostpreussen. Königsberg, 1942; Ermert O. Landeskultur in Ostpreussen. Hamburg, 1963; Purvinas E. Mažosios Lietuvos pelkių etnografiniai bruožai ir pavadinimai // Lietuvininkų kraštas. Kaunas, 1995; Tolkemita-Texte Nr. 60. 2001. S. 55–71.

Erikas Purvinas

Martynas Purvinas

Iliustracija: Žemėlapis. Mažosios Lietuvos svarbiausios pelkės / Iš knygos „Heimatatlas für Ostpreussen“, 1927

Iliustracija: Nemuno žemupyje, iki 1944 / Iš Norberto Stankeνičiaus rinkinio

Iliustracija: Didžioji Samanų pelkė / Iš Elisabet Kobbert knygos „Das Große Moosbruch, seine Urbarmachung und Besiedlung“, 1925