talka

talkà, žmonių susitelkimas nemokamam darbui. Kilo iš darbo prievolių (statyti pilis, tiltus, taisyti kelius) didikams, bendruomeninės pagalbos. Rengtos sunkesnių (XIX a. dažnos šienapjūtės, rugiapjūtės, bulviakasio, namų statybos, mėšlo vežimo, kūlės, linamynio, durpių kasimo, miško darbų) ir smulkesnių darbų (ganyklų tvorų tvėrimas, kelių taisymo, plunksnų plėšimo, kiaulių skerdimo) talkos; vykdavo nelaimės atveju (pvz., mirus maitintojui). Talkos buvo kviečiamos kaimyno ir giminės, rinktasi ir savo noru. Jose daugiausia dalyvavo vidutiniai ūkininkai, kurie į talkas eidavo patys arba siųsdavo samdinius. Dideli ūkiai apsieidavo be talkų, nes turėdavo samdinių, įnamių; jiems už nuomotus arklius ar pan. talkindavo mažiau žemės turintys ir mažažemiai kaimynai. Kartais per rugiapjūtę, kasant durpes ar kuliant arkline mašina, į talkas buvo kviečiami kaimynai, su kuriais geriau sugyventa, arba arčiau gyvenę giminės. Kviesdavo ūkio šeimininkas arba šeimininkė. Talkininkai ateidavo su savo darbo įrankiais (dalgiais, grėbliais, šakėmis ir kitkuo). Talkų paplitimą lėmė darbų technologija, daugelio pagalbininkų reikalavusios ūkio mašinos, pvz., arklinėms kuliamosioms aptarnauti reikėjo 10 darbininkų, motorinėms – apie 20. Ūkio, kuriam būdavo talkinama, šeimininkas dar primokėdavo gerai dirbusiems. Talkos šeimininkas vaišindavo talkininkus, jiems atsilygindavo tokiu pat darbu. Talka trukdavo skirtingą dienų skaičių: namų statymo – apie 3, mėšlo vežimo – 1, šienapjūtės – 2 dienas. Talkininkai privalėjo klausyti šeimininko; išvarymas iš talkos užtraukdavo gėdą šeimai ar kaimynų pyktį. Paskutinės metų talkos – linamynio, vykdavo prieš samdiniams einant atostogų. Klaipėdos krašte linų mynėjų talkos dažnai samdytos. Šeimininkai šiai talkai paruošdavo stipraus alaus, pyragų, tabako ir mėsos. XX a. 3–4 dešimtmetyje plito paprotys vyrų talkose (per miško, molio vežimą, plūkimą, pėdžių ir sijų užkėlimą) vaišinti degtine. Per talkos pabaigtuves buvo rengiamos šventės – paskutinio pėdo pjovimas, vainiko pynimas, jo parnešimas ir įteikimas šeimininkui; vaišės, dainos ir šokiai. Pokariu Klaipėdoje įprastos miesto talkos buvo griuvėsių valymas. XIX a. pabaigije–XX a. pradžioje (apie linamynį užrašymai iš XIX a. vidurio) vyravo atbūtinės (vadinamosios atidirbtinės ar atodirbinės) talkos, kai talkininkai atidirbdavo vieni kitiems tiek pat laiko.

Rugiapjūtė. Jai kviesti kirtėjai, pėdų rišėjos ir gubų statytojai. Į talką susirinkdavo įvairaus amžiaus žmonės, iki 10 ar daugiau vyrų, tad 1 ūkio rugius nukirsdavo per dieną. Talkininkų kviesta tiek, kad darbas baigtųsi vakare. Klaipėdiškiai derliui ir jo nuėmimui turėjo žodį – daga. Dieną prieš rugiapjūtę buvo paruošiami dalgiai. Jei rugiai būdavo kertami talka, pirmieji pjaudavo stiprus bernas ir stipri merga, rodydavę pavyzdį kitiems. Jei pradalgės būdavo ilgos, pirmasis kirtėjas lauko viduryje pradėdavo pustyti dalgį, juo pasekdavo kiti. Tuomet pėdų rišėjos galėdavo kiek atsipūsti. Rugių pėdus į gubas (kupetas, šliktes) statydavo senesnieji žmonės, pusberniai ir pusmergės. Po rugiapjūtės būdavo švenčiamos pabaigtuvės. Pjovėjai, pabaigę darbą, dar laukuose skardžiais garsais jas skelbdavo. Garsus išgaudavo trindami šleiktuvę (budę) į viršutinę dalgio briauną prie pat koto. Šeimininkas parveždavo iš artimiausios karčemos statinę (apie 25 l) alaus, kartais ir kiek degtinės (brangvyno). Tada būdavo vakarieniaujama, jeigu kas turėdavo armoniką, ir šokama. Tas, kuris pirmiau kirto, turėjo ant dalgio iš namų atneštą vainiką, prie kurio buvo pririšta sauja rugių varpų. Dainuodami talkininkai grįždavo namo. Pirmutinis kirtėjas ir jo grėbėja turėjo įeiti pirmi. Už durų šeimininkė laikydavo kibirą vandens ir mažą melžtuvę. Kai talkininkai abu į namus įeidavo, šeimininkė apliedavo juos ir bėgdavo vidun. Kirtėjas, pagriebęs kibirą su vandeniu, pavydavo šeimininkę ir išpildavo ant jos likusį vandenį. Ant stalo būdavo sudėtas pabaigtuvių maistas: brangvynas, alus, mėsa, pyragai ir kita. Pavalgę visi džiaugdavosi ir linksmindavosi: vieni dainuodavo, kiti – šokdavo.

Rugių kūlimas. Mašinuojant (kuliant arkline mašina) rugius į talkas kviesti kaimynai arba giminės. Talkininkai duodavo kelis savo arklius, nes būdavo sunku ištisą dieną kuliamąją varyti. Atsilyginta t. p. dalyvaujant talkose. Baigus darbą rengtos pabaigtuvės – patalkiai. Talkose linksmintasi, nors susirinkdavo ne vien jaunimas, bet ir vyresnieji. Juokaudavo, juokais ginčydavosi, vykdavo jaunų vyrų imtynės. Po vakarienės talkininkai dar kiek pabūdavo ir išsiskirstydavo namo.

Kūlimo su mašina talkos dalyvaudavo daugiau ūkių, nes dirbti variklio varoma kuliamąja reikėjo daugiau darbininkų. Kartais į jas susirinkdavo giminės. 1 ūkio javus paprastai iškuldavo per 1–2 dienas, didelių ūkių – per ilgesnį laikotarpį. Skubant baigti kulti javus darbas buvo tęsiamas per naktį. Ūkio savininkas už šią darbo dalį atlygindavo pinigais arba atidirbdavo prie kito darbo. Už kūlimo mašinų nuomą buvo nustatytas valandinis mokestis. Bežemiai kuliamųjų savininkai mokestį imdavo ir javais.

Linamynis buvo vienas sunkiausių darbų, tačiau XX a. pradžioje jo talkos laikytos smagiausiomis. Dažniausiai rinkosi draugaujantys kaimynai, talkininkaudami atidirbtinai; rinkdavosi, net ir nekviestas, kaimo jaunimas, tikėdamas pasivaišinti, pasilinksminti. Į pirtį susirinkdavo 8–14 žmonių. Talkos vykdavo rudenį, prasidėjus šalčiams, kai apmažėdavo ūkio darbų. Ūkiuose buvo jaujos, kurių centre stovėdavo pirtis, skirta linams džiovinti, netoli – didelė krosnis. Pirties kūrenimas buvo atsakingas darbas, todėl tuo užsiimdavo pats šeimininkas. Klaipėdiškiai kurui naudojo kerus (kelmus), durpes, vadintas velėnomis. Krosnį pakurdavo rytą ir lėtai kūrendavo per dieną. Minti linus pradėdavo pavakare ar vakare, darbą atlikdavo nakties metu. XIX a. pabaigoje klaipėdiškiai naudojo mintuvus – laužtuvus, vienašmeniai mintuvai naudoti išlaužtam pluoštui išminti. Retesniais atvejais į šoklinių mintuvų peilį įtaisydavo geležtę. XX a. pradžioje linų išlaužimui daugiausia naudotos arkliais traukiamos mašinos arba rankiniai laužteliai. Per parą paprastai būdavo išminamos 2 pirtys. Talka tęsdavosi tol, kol išmindavo visus linus. Kiekvieną mynimo naktį talkininkus maitindavo 2–4 kartus. Vakare apie 22 val. duodavo vakarienę, apie 1–2 val. nakties – pusnaktį. Išmynus visą pirtį bei pridžiovus naują būdavo patiekiami pusryčiai, po kurių mynėjai eidavo miegoti. Pirtį vėl iškūrenus talkininkai mindavo iki pietų. Per linamynį būdavo žaidžiami įvairūs žaidimai, pvz., binkiavimas (Svencelėje): keli mynikai stverdavo vieną už pečių ir kojų, ir laikydami aukštielniką, stengdavosi, kad šis binkį pasiektų sėdyne. Binkiuodavo vieni kitus, tiek vyrai, tiek moterys; būti nubinkiuotam buvo negarbė. Vyrai šaudydavo merginas (Eidaičiuose): paslapčia prislinkę stipriai suduodavo per kojos kulną, kad mynėja net parvirsdavo. Trumpų pertraukų metu dažniausiai vyrai žaisdavo žaidimus Kopūstą kerta, Ežiais badosi. Darbą atlikus kiekvienas šeimininkas keldavo vaišes (linų pabengtuves); joms kviesdavo muzikantą, parūpindavo degtinės, alaus. Šeimininkė iškepdavo pyrago, patiekdavo mėsos. Jų metu valgyta, gerta, šokta, žaista ir dainuota. XX a. antrajame ketvirtyje linamynio talkos pradėjo nykti, Pakito darbo įrankiai. Klaipėdiškiai, pamario gyventojai audimui naudodavo fabrikinę medvilnės žaliavą, reikiamą kiekį linų nusipirkdavo iš žemaičių.

Durpių kasimas. Kurui pavasarį jas kasdavo 2–4 sugyvenantys kaimynai. Jei durpių neturėdavo savo žemėje, pirkdavo varžytinėse durpyno sklypelius. Iš pradėto kasti sklypelio durpes būtinai reikėjo išmesti tą pačią dieną, nes iš gretimų duobių galėjo prasisunkti vanduo ir apsemti duobėje likusias durpes. Iškastoms durpėms minti bei formuoti t. p. reikėjo talkininkų. Su talkininkais ūkis dažniausiai durpių prisikasdavo per dieną. Ūkiai, kartu ruošdavę durpes, talkininkaudavo vieni pas kitus ir kituose darbuose.

Bulviakasis užtrukdavo nuo 2 dienų iki savaitės. Dar būta statybinių medžiagų paruošimo, statybos darbų, kanapių mynimo, plunksnų plėšymo, skalbimo talkos. Linus ir kanapes talkininkai paprastai mindavo naktimis; plunksnas plėšydavo vakarais; drabužius, patalynę skalbdavo žiemą. Vežant javus, šieną, dobilus 2 žmonės lauke pakraudavo vežimą, parveždavo, namie arklius įkinkydavo į tuščią vežimą ir vėl važiuodavo į lauką prikrauti. Tuo tarpu kiti žmonės pilną vežimą namie iškraudavo. 2 vežimais veždavo ir mėšlą. Ūkiuose, kur būdavo daugiau arklių, jie traukdavo vis tą patį vežimą, vežimą prikraudavo ir iškraudavo tie patys žmonės; veždavo ir 3 vežimais: kol 1 vežimą iškraudavo arba prikraudavo, antras buvo kelyje, trečias lauke.

Talkų valgiai. Nuo gegužės iki rugpjūčio mėnesio pabaigos talkininkus, dirbančius atodirbius, maitindavo 5, kitu metu – 4 kartus per dieną. Darbams užsitęsus iki vėlumos talkininkus maitindavo 5 kartus. Linų, kanapių mynėjams naktį nuveždavo valgį į jaują, o plunksnų plėšytojams duodavo vakarienę. Pusryčiams dažniausiai duodavo duonos su sviestu, sūriu, varške, kumpiu (dešra, lašiniais), kiaušiniais ar kiaušiniene, kavos (juodos ar baltos) arba pipirmėčių arbatos. Priešpiečiams į laukus nešdavo tuos pačius pusryčių valgius, o gerdavo – paščiukus (girą), patrulius (pasukas), kakavą. Pietums patiekdavo pakepintą virtą mėsą klopsus (kartais kelių rūšių: kiauliena, paukštiena, rudenį – ir aviena) su virtomis bulvėmis, agurkais ir kitomis daržovėmis, ant paskutinio – mėsišką sriubą, rudeniop – saldžią vaisių. Paludieniams (pavakariams) būdavo duona (kartais pyragas), sviestas, sūris, dešra, blynai; sumuštiniai, pyragėliai, kavos. Vakarienei paruošdavo bulves su silke ar žuvimi, didžkukulių, sriubos ar duodavo pietų likučių; kitur būdavo dešra, kumpis, zilai (šaltiena), klopsai, pautienė su spirgais, sūris, duona – „ekstra balta“, pyragas, arbata arba kava, kartais biškutį šnapso ar alaus. Gerti duodavo ir naminio nesalyklinio alaus. Priešpiečius ir pavakarius šeimininkė atnešdavo ar atveždavo į darbo vietą. Pusryčiams Klaipėdos krašte (Dovilų, Pėžaičių, Laugalių ir Klaipėdos apylinkėse) duodavo pyrago, sūrio, sviesto ir kavos, pietums sriubos, mėsos ir išgerti (po porą šnapsiukų). Baigus kulti, kartais ir po kitų talkų šeimininkai iškeldavo pabaigtuves, kurioms nupirkdavo degtinės, kartais alaus. XX a. 4 dešimtmetyje stambieji ūkininkai, maitindami kūlimo talkų dalyvius, pradėjo atskirti ūkių savininkus nuo samdinių. Pastaruosius sodindavo prastesnėse patalpose, duodavo prastesnį maistą, per pabaigtuves nevaišino.

L: Petrulis J. Rugiapjūtės papročiai // Mūsų tautosaka. 1934, nr. 8; Nezabitauskas L. Talkos Žemaičiuose // Tautosakos darbai, t. 1. K., 1935; Merkienė R. Žemaičių ir klaipėdiškių linamynio talkos // Kraštotyra. 1967; Gizevijus E. Prūsų lietuvininkų liaudies gyvenimo scenos // Lietuvininkai. V., 1970; Kapeleris K. Kaip senieji lietuvininkai gyveno // Lietuvininkai. V., 1970; Mardosa J. Talkos // Kraštotyra. t. 21. V., 1987; Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto lietuvininkų buities ir dvasinės sąmonės atspindžiai (pagal 1890 buv. Ragainės aps., Žilių vls. Balandžių k. gimusios Lydijos Bajoraitės pasakojimus, užrašė M. Juškaitė 1980–86, K., 1992; Kraštinaitis E. Mažoji Lietuva, kokia ji buvo paskutiniuoju laiku // Lietuvininkų žodis. K., 1995; Milius V. Klaipėdiškių derliaus nuėmimo, kūlimo ir malimo įrankiai // Lietuvininkų kraštas: monografija. K., 1995; Mačiekus V. Paprotinės teisės normos lietuvininkų gyvenime // Lietuvininkų kraštas: monografija. K., 1995.

Iliustracija: Javapjūtė Priekulės, Klaipėdos apskritis, apylinkėse, 1940 / Iš MLEA

Iliustracija: Bulviakasis Toravos, Ylavos apskritis, ūkininko lauke, iki 1944 / Iš MLEA