maistas

mastas. Tradicinės lietuvininkų mitybos laikais (XIX a. II pusėje–XX a. pradžioje) dažniausiai valgyta 3 kartus: pusryčių, pietų, vakarienės, vasarą – dar prišpyčio ir paludienių. XIX a. II pusėje pusryčių virta miežinių miltų putros (mūzės), valgytos su duona. XX a. kepta žuvis, lašiniai ar mėsa, ji valgyta su duona, užsigerta kava – kafija ar srėbta pikliuotų miltų gnaibytų kukulaičių sriuba, vadinta mūze. XIX a. II pusėje priešpiečių užkandis – duona su taukais, spirgais (dreznais), užsigeriama kava ar arbata. Kavą gamindavo iš spragintų ąžuolo gilių, miežių, kviečių ar rugių (jiems malti turėta fabrikinė mašinėlė), arbatą virdavo iš ramunių ar šaltmėčių. XIX a. pabaigoje kava ir arbata įėjo į lietuvininkų kasdieninį meniu. XX a. priešpiečiams imta vartoti ir marmeladas. Pietums valgyta bulvienė (ropynė), žirnynė ar sausai virtos bulvės su silkėmis ar kitomis žuvimis, ar rūgusiu pienu, mėsa. XX a. vietoj minėtų rūgščių sriubų galėjo būti valgyta ir saldi slyvų sriuba su kvietinių miltų kukulaičiais. Vakarienei virta ropynė su pasukomis ar virti sausi žirniai ar pupos su bulvėmis, rūgusiu pienu, arba pieniška miežinių ar avižinių kruopų sriuba. XIX a. II pusėje mėsos tebuvo duodama 3 kartus per savaitę. Kiaulieną ir avieną rūkydavo gyvenamojo namo kamine, prieš tai ją savaitę ar 2 mirkydavo sūraus virinto vandens tirpale. Ten rūkydavo ir dešras. Kiaulienos taukus pasūdydavo, susiūdavo, pakabindavo ir laikydavo sriuboms pagardinti. Paskerdus kiaulę iš kraujo ir miežinių kruopų, pridėję spirgų ir taukų, kepdavo vėdarus. Duoną kepdavo plikytą, dideliais kepalais (kukuliais), vasarą – ant klevo lapų, žiemą – džiovintų klevo lapų ar pabarstydavo miltų. Iš atskirų valgių minėtina burokų sriuba – barkštynė ir avižinis kisielius. Lietuvininkai virdavo ir tarkuotų bulvių košę, kurią valgė su spirgais bei rūgusiu pienu. Retesnis valgis – duoninė sriuba. Daug valgyti duodavo per pabaigtuves: mėsos, alaus, kartais ir degtinės. Per pabaigtuves ir Užgavėnes valgytas šiupinys, virtas iš žirnių, bulvių, kiaulienos, užgeriamas kava ar arbata. Gyvenusieji prie jūros ir marių suvartodavo nemažai žuvų. Į miestelius jų atveždavo parduoti žvejai. Ilgesniam laikui žuvų prisidžiovindavo saulėje arba rūkydavo kamine. Žiobrius, plekšnes ir kai kurias kitas žuvis sūdydavo statinėje ir laikydavo žiemai. Žuvis kepdavo arba virdavo žuvienę su bulvėmis, ją paskanindavo grietine. Pavasarį leisdavo beržų ar klevų sulą. Iš beržo sulos virdavo putrą, kurią gerdavo užkąsdami duona. Sulą taip pat raugdavo statinėje su ąžuolo žievėmis ir aviečių šakelėmis. Vartotas miežių salyklo alus ir džiovintos duonos, mielių, cukraus ir apynių gėrimas. XIX a. šeimininkai valgydavo kartu prie vieno stalo su šeimyna. Šeimininko vieta buvo gale stalo, kur ir duonos kepalą padėdavo. XX a. 4 dešimtmetyje spaudoje rašyta, kad gaspadorius arba gaspadinė sau atskirai ir geriau pasivalgyti mėgsta.

Vacys Milius

Carlas Cappelleris rašo, kad senieji lietuvininkai XIX a. Stalupėnų apskrityje puikių valgių nežinojo. Jie vis tą patį valgė: lapienę ar kruopų rūgščių, ar gručkų, ar barščių. Viskas anksti buvo virta ir 3 kartus per dieną ant stalo dėta: rytą, per pietus ir vakare. Lietuvininkai valgė ir skanius valgius: kisielių, šiupinį, skilandį, košenybę. C. Cappelleris aprašo, kaip tie valgiai gaminti. Paskerdus kiaulę ar meitėlį, lašinių paltis kamine rūkydavo. Gamindavo ir skilandį (kindziuką). Kitos šeimininkės darydavo dešras. Iš minėtų valgių labiausiai mėgtas skilandis, gal ir kisielius. Lietuvininkai gerdavo sulą. Ją ir raugdavo. Daug gėrė branvyno (degtinės). Per suėjimus moterys ir vyrai branvyną maišydavo su medumi. Tikras lietuviškas gėrimas buvo alus. Jį gamindavo taip: miežius mirkydavo 2 dienas, paskui juos pildavo į žaką (maišą), jį šiltai laikydavo. Kai miežiai sudygdavo, maišą vartydavo ir ant kakalio džiovindavo. Salyklą smulkiai sumaldavo ir užpildavo verdančiu vandeniu, kurį vėliau nupildavo ir porą valandų su apyniais virdavo. Kai vanduo atšaldavo, įdėdavo mielių ir uždengdavo kubilą, kur alus turėjo rūgti. Vėliau su kaušu nusemdavo mieles į kitą indą ir alų į bertainiukus įkošdavo. Kiti kepdavo duoną iš salyklo.

Kapeleris K. Kaip senieji lietuvininkai gyveno // Lietuvininkai. V., 1970, p. 348, 349, 350.

Lietuvininkai virdavo kratinį su sėtiniais (griežčiais). Į nedidelį puodą dėdavo eilutėmis rūkyto kumpio griežinėlius, pjaustytas bulves, sėtinius. Užpildavo truputį vandens ir troškindavo. Išvirtą mėsą išimdavo, bulves ir sėtinius sugrūsdavo. Buvo verdama ir griežčių sriuba. Ji labai mėgta ir dažnai virta. Lygiomis dalimis imdavo bulvių, griežčių, juos nuplaudavo, supjaustydavo keturkampiais gabaliukais. Į sriubą įdėdavo ir truputį rūkytos mėsos.

Erna Pečiulienė

XX a. pradžioje Klaipėdos apskrityje putra vadinta tiršta sriuba, valgyta šaukštu. Būdavo ropynė (bulvių sriuba), kopūstynė, germolynė (morkų sriuba) ir kitos. Sriuba vadintas virtos mėsos ar žuvų nuoviras, skystas kaip vanduo. Juo užpildavo virtas ar sausas ropes (bulves). Virta ropė (bulvė) skusta prieš verdant. Sausa ropė (bulvė) virta nenuskutus. Jos buvo bėdnųjų valgis. Samdininkai dejavo: Sausų ropių, rūkšta piena, to mes gaunam kožną dieną... Valgiai įvairiai vadinti. Blynai vadinti plincais, dešra – vurškis, spirgučiai – spirgiliais, kumpis – šinkiu, bulvės – ropėmis, skani ir gera sriuba – soze, prasta ir sūri sriuba – sriuba, sriuba – potra, mūže – kankolynė, lėkštė – skyvelis, kava – kafija (kapija), ledinis cukrus – cukerkantis, ankstyvas užkandis tik atsikėlusiam – pusrytis, pusryčiai – pryštukis, užkandis prieš pietus – prišpietis, kaimiška krautuvėlė ir vieta išgerti – karčiama, plaučiai – plūcei, cukrus – mušketbots (Muschkeboad), svogūnas – cypolis, užkandis po pietų – palaunugė. Dar valgiai.

Martin Tydecks

maistas, sovietmečiu (po 1944). Gyventojų aprūpinimo maisto produktais problema iškilo sovietams užėmus Karaliaučių. 1945 IV 22 Königsbergo komendantas generolas majoras M. V. Smirnovas gavo įsakymą visus mieste rastus maisto produktus bei pašarus perduoti fronto intendanto valdybos žinion, o civiliams vokiečiams (rytprūsiečiams – tarp jų ir mažlietuviams) maistui vartoti miltus iš nuskendusių baržų, miesto sandėliuose likusias bulves bei šaldytuvuose rastą skerdieną. Miesto įgula ir dirbantys gyventojai turėjo būti aprūpinti maistu iš vietinių išteklių. Gegužės 21 pradėtos organizuoti vietos žvejų brigados. Sugautos žuvys sūdytos vietiniams gyventojams ir repatriantams maitinti, nes jiems mėsa neskirta. 1945 pavasario sėja buvo sužlugdyta ir per menka. Kurį laiką maisto produktais gyventojai buvo aprūpinami per karo komendantūras – dirbantieji gaudavo po 400 g duonos, išlaikytiniai – po 200 g. Ypač prasta padėtis 1945 spalį buvo ligoninėse, kur ligoniai gulėjo lovose po 2. Ligonių paros maisto davinys buvo 200 g duonos, 75 g mėsos, 20 g cukraus, 60 g miltų, 25 g riebalų, 700 g daržovių. Ligoninėse didėjo mirtingumas. 1946 I 29 nuspręsta organizuoti 30 vadinamųjų pagalbinių žemdirbystės ūkių. Žiemkenčiai turėjo užimti 40 000 ha, vasarojus – 85 000 ha, bulvės – 6 000 ha, kopūstai – 1 500 ha. Steigiamiems ūkiams skirta 300 traktorių, 5 tūkst. darbinių arklių, 300 sunkvežimių, pašaro gyvuliams ir kita. 1949 II 6 nuspręsta skirti sklypus rusų ir vokiečių gyventojų individualiems daržams, nurodant, kiek ir kokių daržovių reikia pasėti. Vokiečiai gyventojai skatinti auginti naminius paukščius. Visus civilius gyventojus maisto produktais aprūpindavo per srities prekybos skyrius. Dalytos 2 rūšių maisto kortelės (GLK-3 skirtos aukštos kvalifikacijos darbininkams ir R-5 – eiliniams darbuotojams). Jos galiojo tik tą mėnesį. Išlaikytiniams, nusenusiems, invalidams per dieną skirdavo tik 300 g duonos. 1946 IX 27 priėmus nutarimą Apie duonos taupymą ir vartojimą, duonos kiekis gyventojų maisto kortelėse sumažintas 30%, vėliau nurodyta nebetiekti duonos mokyklose pusryčiams, išvykusių į reisus traukinių brigadoms ir laivų ekipažams ir kitiems, sumažinti komercinę prekybą duona, nutraukti prekybą grūdiniais pašarais, po mėnesio įsakyta padidinti avižų, miežių ir kukurūzų miltų priemaišų duonos gaminiuose iki 40%. Maisto kokybė vis prastėjo. 1946 V 6 pranešta apie 2 suimtuosius (kapinių sargą ir amatininką krepšių pynėją), prekiavusius žmonių lavonų mėsa. Pirmasis nukapodavo žmonių galūnes, o antrasis jas parduodavo vokiečiams. Nedirbantys vokiečiai per karo komendantūras būdavo aprūpinami nereguliariai, gaudavo maždaug 200 g duonos per dieną. Dėl neprivalgymo mažėjo vokiečių darbingumas, didėjo mirtingumas ir kriminalinis nusikalstamumas. Visa tai buvo sovietų okupacijos padariniai. Prieš sovietams užimant Rytprūsius, ten klestėjo našus žemės ūkis, gaminta daug maisto, tačiau viskas buvo išgrobstyta ir sunaikinta. Naikinta miškai ir vertingos gyvūnų rūšys, smuko žuvininkystė (žuvininkystės ūkis turėjo 1 motorinį laivą ir 39 burlaivius, kariniuose ūkiuose buvo 29 motoriniai pramoniniai laivai ir 176 burlaiviai). Sugriovus išplėtotą Rytprūsių melioracijos sistemą, užtvindyta 20 000 ha derlingos žemės, užpelkėjo didžiuliai plotai Pilkalnio, Ragainės, Tilžės, Labguvos apskrityse. Didžioji dalis Rytprūsių žemės buvo militarizuota. Ten neleista verstis žemės ūkiu ar kita ūkine veikla. 1945–1946 SSRS europinėje dalyje buvo neregėtos sausros ir nederlius. Tačiau 1945 didžiąją dalį SSRS reparacijų iš Vokietijos sudarė maisto produktai ir pašarai (už 20 milijardų rublių). Pusė visų maisto produktų išsiųsta į SSRS, kita dalis atiduota sovietų armijai maitinti. Tai, kad reparaciniai maisto produktai nepasiekdavo vartotojų, rodė didelio masto spekuliacijas. Galop ir nugalėtojai, ir nugalėtieji gyveno pusbadžiu. Ypač tai buvo ryšku militarizuotoje Mažojoje Lietuvoje.

L: Arbušauskaitė L. A. Karaliaučiaus–Kaliningrado srities civilių gyventojų padėtis 1945–1951 metais. // Klaipėdos ir Karaliaučiaus kraštų XVI–XX a. istorijos problemos. Acta Historica Universitatis Klaipedensis. Klaipėda, 2001.

Iliustracija: Virtuvės įrankiai Rusnės etnografinėje sodyboje-muziejuje, 2000

Iliustracija: Katilas, kabinamas virš ugniakuro, Tilžės kraštotyros muziejuje, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Klaipėdietiška indauja (1799) su rankšluosčiu ir praustuvu Tilžės muziejuje, iki 1944 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)

Iliustracija: Minijos kaimo žvejo ir laukininko Jurgio Nopėno virtuvė, 1956 / Iš Lietuvos istorijos instituto Etnografijos skyriaus rankraštyno

Iliustracija: Žvejo etnografinės sodybos Jūrų muziejuje stubos vidus, 1983

Iliustracija: Šilutės vaikų lopšelio „Saulutė“ vyriausioji virėja Šarlota Rudytė-Jonaitienė, 1956 / Iš Šarlotos Rudytės-Jonaitienės albumo