Mažosios Lietuvos
enciklopedija

lietuvių draugijos

lietuvių kultūrinių draugijų klestėjimas XIX–XX a. Mažojoje Lietuvoje.

Lietùvių draugjos. XIX a. pabaigoje kyla Mažosios Lietuvos lietuvių tautinis sąjūdis, kurio centras  Tilžė. Čia 1879 X 10 vokiečių mokslininkų, mokytojų, kunigų buvo įkurta Lietuvių literatūros draugija (vok. Litauische literarische Gesellschaft), siekusi išlaikyti mirštančios lietuvių tautos kultūros turtus (kalbą, istoriją, etnografiją ir kitką). Pirmieji pačių lietuvių bendro veikimo sambūriai  prašymų karaliui rašymas ir parašų rinkimas dėl lietuvių kalbos teisių: 1869 pasirašė 27 773 asmenys; 1879 į Lauknos (Labguvos apskritis) mokytojo Jurgio Lapaičio, Kristupo Butkeraičio iš Pašyšių (Šilutės apskritis) ir Endrikio Dainaičio iš Užrudžių (Pilkalnio apskritis) atsišaukimą rašyti peticiją atsiliepė 16 175 asmenys (iš jų 1 vyskupas, 5 kunigai, 9 mokytojai); 1890 – 20 000 asmenų; 1895 – 13 000 asmenų; 1896 (parengė Georgas Sauerweinas) – 27 775; 1907 – 29 000 asmenų. M. Nauburo žiniomis, per 33 metus lietuviai įteikė 18 peticijų. G. Sauerweinas buvo sumanęs įsteigti Lietuvių mokslo draugiją, kuri rūpintųsi lietuvių literatūros ir mokslo reikalais. To neįgyvendinus, pasinaudota Jono Basanavičiaus paruoštais mokslo draugijos įstatais. 1885 II 15 Tilžėje įkuriama pirmoji lietuvių tautinė organizacija  kultūros draugija „Birutė“, siekusi sąmoninti lietuvius, kovoti su germanizacija, rūpintis lietuvių kalba. Pradėta steigti lietuvių jaunimo draugijas, kurioms nuo 1912 ėmė vadovauti draugijų „Santara“. Ji tęsė Birutės veiklą, kai ši 1914 užsidarė. 1894 Tižėje įkuriama (Martyno Jankaus, G. Sauerweino ir kitų) pirmoji Lietuviškų knygų draugija, išleidusi apysaką Ištrauktas iš bedugnės! (1894). 1895–1935 veikė Vydūno įkurta Tilžės lietuvių giedotojų draugija, turėjusi chorą, vaidintojus, pučiamųjų orkestrą, rengusi dažnus ir gausiai lankomus koncertus (neretai su paskaitomis, vaidinimais). Siekiant politinių tikslų (keliant lietuvių kandidatus rinkimuose į reichstagą ir seimą), 1890–1892 veikė Jono Smalakio, Dovo Zauniaus ir M. Jankaus įsteigtas Lietuviškosios konservatyvų draugystės komitetas, iš kurio išaugo Tilžės–Lankos apskrities lietuviška konservatyvų skyrimo draugystė (Tilžė, 1892–1918), o vėliau – Klaipėdos ir Šilutės apskričių (1895–1918), Būdviečiuose – Ragainės–Pilkalnio apskrities (1895–1907) lietuviškos konservatyvų skyrimo draugystės. 1919–1921 tautiniame judėjime ir visuomeniniame politiniame gyvenime aktyviai dalyvavo ir Lietuvių klubas, įkurtas 1894, su pertraukomis jis veikė iki 1922 Tilžėje – savaitinėse sueigose buvo skaitomi pranešimai, rengiamos ekskursijos, minėjimai. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje susiformavo išsimokslinusios visuomenės būrys, sudarydamas palankias sąlygas atsirasti gausesniems ir reikšmingesniems Mažosios Lietuvos XX a. pradžios kultūros židiniams – draugijoms. Nors ir trumpai (1900–1901) Tilžėje įsikuria pirmoji moterų kultūros švietimo draugija – „Lietuvaičių šviesa“ bei pirmoji blaivybės draugija – Lietuvos žvaigždė. Visuomenės veikėjo Anso Bruožio iniciatyva ilgesniam laikui susiburia Lietuvininkų susivienijimas Prūsuose (Tilžėje 1901–1906, Klaipėdoje 1910), leidęs ir platinęs švietėjiškas knygas, organizavęs gausias sueigas su paskaitomis, įkūręs biblioteką. Piečiausias Mažosios Lietuvos kultūros židinys – Gumbinės lietuvių draugija, įsteigta 1910 visuomenės veikėjo Jokūbo Stikloriaus. Ji pasižymėjo dideliu kultūriniu šviečiamuoju darbu: rengė šventes, koncertus, vakarus, kuriuose vaidino draugijos scenos mėgėjų trupė, dainavo choras, koncertavo kviestinė Tilžės lietuvių giedotojų draugija, merginų choras iš Didžiosios Lietuvos. Judėjo ir Klaipėdos apskrities Kretingalės apylinkės jaunimas. Iš pradžių ketino įkurti Tėvynės draugiją, susibūrė į skaitymo draugiją „Šiaurės lietuvių knygynas“ (biblioteka) (1908–1909?), kuri sukaupė kraštotyros, grožinės ir istorijos, gamtos mokslų literatūros. Be 1911–1914 susibūrusių 15 lietuvių jaunimo kultūrinio švietimo draugijų (jas vienijo 1912 įkurta „Santara“), iki 1919 veikė dar apie 20 Mažosios Lietuvos draugijų, kurių nariai – jaunimas. Draugijų lietuvybės darbas stiprino jaunimo savimonę, kėlė kultūros, savišvietos lygį. Prie to prisidėjo paskaitos, deklamacija ir chorinė muzika, sceninė vaidyba, sukaupti bibliotekų rinkiniai, knygų leidybos ir platinimo organizavimas, muziejų ar trumpalaikių parodų rengimas. Mažosios Lietuvos jaunimo aktyvumas buvo tarytum visuotinio XX a. pradžios jaunimo sąjūdžio, būdingo tautinę priespaudą kentusioms suomių, čekų, lenkų, serbų ir ktitoms tautoms, dalis. Per Pirmąjį pasaulinį karą draugijų veikla nusilpo, kai kuriais atvejais ir nutrūko. Mažosios Lietuvos lietuvių tremtiniais per karą Rusijos imperijoje rūpinosi Vilniuje 1915 įkurta „Globos“ draugija.

Vytautas Gocentas

Vilius Ašmys

Iliustracija: „Santaros“ draugijos bibliotekos antspaudas / Iš Vytauto Gocento rinkinio

Iliustracija: Gumbinės lietuvių draugijos bibliotekos antspaudas / Iš Vytauto Gocento rinkinio

Iliustracija: „Aidos“ draugijos bibliotekos antspaudas / Iš Vytauto Gocento rinkinio

Iliustracija: Prūsų lietuvių susivienijimui (Tautos Tarybai) priklausiusios Klaipėdos krašto draugijos nario knygelės viršelis, Tilžė, 1921 / Iš Vytauto Kaltenio rinkinio

Iliustracija: Klaipėdos lietuvių moterų draugijos narės knygelė, 1933 / Iš Vytauto Kaltenio rinkinio

Iliustracija: Klaipėdos lietuvių moterų draugijos Šiupinio vakaro lankstinuko antraštė, 1934 / Iš Vytauto Kaltenio rinkinio