bendrinės kalbos formavimasis
bendrnės kalbõs formãvimasis. Pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo 1547 Katekizmas parašytas žemaitiškai su gausiomis pažemaičio vakarų aukštaičių tarmės ypatybėmis, sutampančiomis su Mažvydo pusbrolio Baltramiejaus Vilento raštų kalba. Pastaroji tik mažmožiais skyrėsi nuo Mažosios Lietuvos aukštaičių šiaurės patarmės, prie kurios Mažvydas artėjo savo vėlesniuose raštuose. Kitų XVI a. I pusės autorių rašomoji kalba rėmėsi vietine Mažosios Lietuvos vakarų aukštaičių tarme (abiem patarmėmis: šiaurine ir pietine), atmiešta žemaičių tarmės ypatybėmis. Taigi ji gerokai įvairavo. XVII a. viduryje daugiausia Jono Rėzos ir Danieliaus Kleino pastangomis toji įvairuojanti rašomoji kalba buvo suvienodinta pietinės aukštaičių tarmės (Stalupėnai, Gumbinė, Darkiemis, Įsrutis) pagrindu. Tai jau ryšku J. Rėzos 1625 išleistame Psalteras Dowido. D. Kleinas tos suvienodintos kalbos normas įtvirtino 1653 gramatikoje. Tuo būdu buvo padėti tvirti pagrindai vieningai rašomajai kalbai, kuri po pustrečio šimto metų buvo perkelta į Didžiąją Lietuvą ir čia padarė lemiamą poveikį formuojantis dabartinei bendrinei lietuvių kalbai. Bemaž visais atvejais, kai dabartinės bendrinės kalbos normos skiriasi nuo vakarų aukštaičių kauniškių tarmės, jų ištakas randame Mažojoje Lietuvoje.
Zigmas Zinkevičius