Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Tilžės lietuvininkų parapija

Evangelikų Liuteronų Bažnyčios administracinis teritorinis vienetas su centru Tilžėje ir jo bendruomenė.

Tižės lietùvininkų parãpija. Jos atsiradimas istoriografijoje nėra tiksliai datuotas. Apie 1536 Jonas Tartyla laikė pirmąsias pamaldas lietuvių kalba. XVI a. viduryje apylinkių gyventojų poreikiams buvo įrengti atskiri maldos namai – fachverkinis pastatas be bokšto ir varpų. Atskirą kunigą, Johanną Carbo iš Memelio (dabar Klaipėda), šie maldos namai turėjo nuo 1553, tačiau dažnai lietuvių bažnyčią aptarnaudavo Miestiečių bažnyčios kapelionai arba diakonai. Dar iki 1686 abi bendruomenės turėjo bendrą kasą ir sąskaitas. Pasenusi pirmoji lietuvių bendruomenės bažnyčia buvo nugriauta, 1670–1672 statoma nauja. Ir šiam pastatui apgedus, 1737 mėginta vokiečių ir lietuvių parapijas sujungti, tačiau tam abi bendruomenės pasipriešino. Tad bažnyčia buvo darsyk paremontuota. 1753 per Sekmines lietuvių bažnyčia įgriuvo. 1757 VII 6 naujoje vietoje, Hohe Straße ir Packhofstraße gatvių kampe, padėtas naujos bažnyčios kertinis akmuo. Bažnyčios statyba vyko per Septynerių metų karą, kai Rytprūsius buvo okupavusi Rusijos kariuomenė. Statybai finansuoti buvo paskelbta bažnyčios statybos loterija, lėšomis prisidėjo Rusijos imperatorė Jelizaveta Petrovna, paaukojusi 1383 talerius, ir Rusijos gubernatorius baronas von Korffas. Statybų meistro Karlo Ludwigo Bergiuso lietuviams pastatyta nauja bizantiškojo stiliaus bažnyčia vakarietiškos statybos aplinkoje buvo laikoma architektūrine įžymybe. Pirmosios pamaldos joje įvyko 1760 XII 18, imperatorės Jelizavetos gimimo dieną. Pastatas pusapvalis 40,8 m ilgio ir 20,4 m pločio, gaubtomis lubomis, stogo vidury iškilusiu 2 aukštų bokštu. Vidus buvo kuklus, jį kiek gražino pakabinamas lubas laikančios toskaniškos kolonos. Varpai įsigyti vėliau; V. Kalvaitis XIX–XX a. sandūroje užfiksavo tokią jų skambesio asociaciją: Kelkit, broliai, ir budėkit, už Lietuvą vis stovėkit! Kelkit, broliai, ir budėkit <…> 1860 sumontuoti dviejų manualų vargonai. Nuo 1877 ši bažnyčia vadinta Landkirche [Krašto bažnyčia]. Joje kunigavo daug iškilių lietuvių kultūros, religijos veikėjų: 1576–1602 – Zacharijus Blotnas vyresnysis, 1614–1629 – Zacharijus Blotnas jaunesnysis, XVII a. viduryje – pirmosios lietuvių kalbos gramatikos, pagrindinio Mažosios Lietuvos giesmyno Naujos giesmju knygos... parengėjas Danielius Kleinas (1637–1666), nuo 1677 (kitais duomenimis, nuo 1673 ar 1683) iki 1707 – lietuvių raštijos darbuotojas Mykolas Engelis (jaunesnysis), 1726–1730 – Jobas Naunynas, nuo 1767 (ar 1768) iki 1790 – Wilhelmas Reggė, 1821–1830 – Friedrichas Gottliebas Hassensteinas, 1846–1875 – Karlas Wilhelmas Otto Glogau. 1870 Tilžės lietuvininkų parapijos bendruomenė turėjo 7500 narių. Apie 1875 konsistorijos nurodymu jai priskirti vokiečiai, gyvenę aplinkiniuose sodžiuose. Jiems pamaldos laikytos vokiečių kalba, todėl pavadinimas Lietuvininkų bažnyčia netiko. Valdžios nurodymu ji pavadinta Tilžės laukininkų bažnyčia. 1878 parapijai priklausė 6000 lietuvių ir 4000 vokiečių. Skirtingai nei kitose to laikotarpio lietuvininkų bendruomenėse, kur senųjų vietos gyventojų dalis mažėjo, čia tautinis parapijiečių santykis keitėsi nedaug: 1897 lietuvių 6000 (58,3 %), vokiečių 4290 (41,7 %); 1907 lietuvių 4300 (48,9 %), vokiečių 4490 (51,1 %); 1912 atitinkamai 4400 (49,7 %) ir 4450 (50,3 %). Nepaisant 1933 į valdžią atėjusių nacionalsocialistų trukdymų, lietuviškos pamaldos čia vyko (1933 bažnyčią vizituojant vyskupui, pamaldose dalyvavo apie 350 lietuvių). Paskutinį kartą lietuviškas žodis čia skambėjo 1944 pabaigoje artėjant frontui. Tilžės lietuvininkų parapijos maldos namai, pergyvenę abu pasaulinius karus, 1950 sudeginti. Bažnyčios mūro sienų plytas per porą metų išnešiojo naujieji Tilžės gyventojai.

Albertas Juška

Vasilijus Safronovas

Iliustracija: Tilžės lietuvių evangelikų liuteronų bažnyčia, XX a. pradžia / Iš Domo Kauno rinkinio

Iliustracija: Tilžės lietuvių bažnyčia, iki 1944 / Iš MLEA