šuilmistras

Mažojoje Lietuvoje – žemininkų mokyklos mokytojas.

šùilmistras, šolmistras, šulmistras, šiulmistras, šiūlmistras, mokytojas, vokiečių k. žodžių Schule + Meister perdirbinys. Šuilmistrais Mažojoje Lietuvoje vadinti žemininkų mokyklų mokytojai. Žodis užfiksuotas XVII a. rankraštiniame Andreaso Krausės žodyne, Pilypo Ruigio leidinyje Littauisch–Deutsches und Deutsch–Littauisches Lexicon (1747), Littauisch-deutsches <…> Wörter-Buch (1800), vėlesniuose Georgo Heinricho Ferdinando Nesselmanno, Frydricho Kuršaičio ir Aleksandro Teodoro Kuršaičio, Maxo Niedermanno leksikografijos veikaluose. Terminą vartojo Kristijonas Donelaitis. Terminas žinomas kai kuriose Didžiosios Lietuvos paprūsės šnektose. Vartotas iki XX a. vidurio, nors 1547 Martynas Mažvydas pirmojoje spausdintoje lietuviškoje knygoje buvo pateikęs naujadarą mokitas. Jis prisimintas vėliau. 1737–1741 Prūsijos valstybėje įgyvendinus Visuotinio privalomo vaikų mokymo įstatymą, lietuviškuose valsčiuose atidaryta daugiau kaip 270 mokyklų. Prireikė 300 naujų mokytojų. Jokia šalies švietimo institucija tuo metu jų nerengė. Lotyniškų mokyklų ar Karaliaučiaus universiteto auklėtiniai į kaimų mokyklas dirbti nevyko (jų trūko ir bažnyčių parapinėse mokyklose). Ieškant išeities Šuilmistrais skirti gabesni tų pačių kaimų žmonės: kariuomenėje prasilavinę kareiviai, nusenę kaimų šaltyšiai, amatininkai – siuvėjai, staliai, batsiuviai, kailių išdirbėjai, mėsininkai. Pastaruosius naujoji pareigybė itin masino, mat mokyti vaikus jie galėjo neatsisakę savo pagrindinio užsiėmimo. Paskyrę užduotis šuilokams, jie toliau dirbo savuosius darbus, tereikėjo padarius pertrauką patikrinti, ko ir kiek šie išmoko. Šuilmistrai savo auklėtinius mokė to, ką patys mokėjo: tikėjimo tiesų, maldų, giesmių, bent kiek skaityti, skaičiuoti ir tik patys geriausi – dar ir rašyti. Už darbą jiems mokėti algas vyriausybė ilgai delsė, tenkinosi tik kai kurių lengvatų suteikimu. 1736 išleistame mokyklų veiklą reglamentavusiame įstatyme Principia regulativa nurodyta: Jeigu šuilmistras yra amatininkas, jis gali pragyventi; jeigu amato nemoka, derliaus nuėmimo laikotarpiu jam leidžiama eiti uždarbiauti padieniu darbininku. Kurį laiką šuilmistrams leista savo mokykloje prekiauti smulkiomis prekėmis (t. p. alumi, degtine). Neturtingiausiems duotas leidimas elgetauti miestuose. Dvarininkai, kiti turtingesni asmenys raginti aukoti pinigų mokykloms statyti, jose dirbantiems mokytojams išlaikyti. 1737 iš suaukotų lėšų lietuvių Gumbinės departamentui paskirti 3238, Karaliaučiaus – 1475 taleriai. Kiek vėliau vyriausybė amtmonams nurodė šuilmistrų reikmėms skirti 0,5 ūbo dydžio (maždaug 3,5 ha) dirbamos žemės sklypus. Potvarkis retai kur vykdytas, vėliau jis jau nebeminėtas. XVIII a. II pusėje nustatytas atlygis pinigais ir natūra. Laukininkai, siuntę savo vaikus į mokyklą, privalėjo mokėti nustatytus mokslapinigius. Mokytojo šeimai laukininkai papildomai turėjo pristatyti nurodytą kiekį produktų, atvežti šiaudų kraikui, malkų kurui, šieno laikomiems gyvuliams šerti. Valstybinių žemių valdytojams liepta kasmet 1 % pajamų skirti švietimo reikalams, parapijos bendruomenei – atidaryti atskiras mokyklų kasas, rengti kasmetines rinkliavas. Šuilmistro metinis atlyginimas negalėjo būti mažesnis nei 30 talerių. Steigiant žemininkų mokyklas daugėjo ir šuilmistrų. 1741 Gumbinės ir Karaliaučiaus departamentuose jų priskaičiuota apie 1200, 1756 – 1700. Neefektyviu šuilmistrų darbu Prūsijos karalystėje tenkintasi ilgiau nei šimtmetį. Vis dėlto jie mažlietuvių šeimų vaikams suteikė raštingumo pradmenis, diegė moralines normas. 1845 XII 11 paskelbti Prūsijos valstybės Gesetze über das Volksschulen [Liaudies mokyklos įstatai] įtvirtino naują, aukštesnio lygio supasaulietintą mokyklą. Dirbti jose siųsti mokytojų seminarijas baigę pedagogai.

L: Bruožis A. Mažosios Lietuvos mokyklos ir lietuvių kova dėl gimtosios kalbos. K., 1935; Lukšaitė I. Reformacija Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. V., 1999; Juška A. Mažosios Lietuvos mokykla. Klaipėda, 2003; Hermann A. Litauischsprachiger Unterricht in Ostpreußen und seine Darstellung in der deutschen und litauischen Historiographie // Nordost-Archiv <…> Band I. Lüneburg, 1992. H. 2.

Albertas Juška

Iliustracija: Mokomoji knyga, naudota žemininkų mokyklose / Iš Alberto Juškos rinkinio

Mokomoji knyga, naudota žemininkų mokyklose / Iš Alberto Juškos rinkinio