žemininkų mokykla

žẽmininkų mokyklà (vok. Landschule), XVIII–XIX a. I pusės Prūsijos pradinio švietimo institucija, skirta kaimo vaikams. Gana didelis tokių mokyklų skaičius padėjo įgyvendinti 1736 priimtą visuotinio privalomo mokymo įstatymą. Žemininkų mokyklų steigimas apibrėžtas keliomis pažangiomis edukologinėmis nuostatomis. Mokyklų liepta atidaryti tiek, kad jas lankantiems vaikams iki jų nereikėtų eiti toliau kaip ½ prūsiškos mylios (apie 3,5 km). Mokykla privalėjo būti atidaryta ir nedideliam lankančiųjų skaičiui (1788 Karvaičių mokyklą lankė 8, 1791 – 6, 1795 – 2 vaikai). Kelyje į mokyklą neturėjo būti didesnio miško, raistų, gilių griovių, upių, neturinčių tilto ar bent saugaus liepto. Nustatyta naujų mokyklų statybos tvarka: miško medžiagos leista nemokamai prisikirsti valstybiniuose miškuose, ją susivežti ir mokyklos namą pastatyti privalėjo patys kaimų gyventojai. Lėšas nurodyta skirti iš bažnyčiois kasos, aukoti jų raginti turtingieji. Likusią dalį privalėjo sudaryti tėvų mokami pinigai ir tik pačioms neturtingiausioms kaimų bendruomenėms valstybė įsipareigojo skirti iždo lėšų. Tos vyriausybės numatytos sumos menkos. Šykštumu garsėjęs Prūsijos kaizeris Friedrichas Wilhelmas I manė, kad kaimo mokykla gali būti pastatyta už 15 sidabro talerių (1727 Gabrielio Engelio parengtuose ir karaliui įteiktuose siūlymuose prašyta skirti nuo 68 iki 78 talerių). Nustatyti reikalavimai mokyklų statiniams. Pastatas turėjo būti didesniais įstiklintais langais, turėti kaminą, rakinamas duris. Klasė privalėjo būti šildoma krosnimi, gana erdvi, joje galėjo tilpti iki 70 besimokančiųjų. Prie mokymui skirtos patalpos įrengtas kambarys mokytojui gyventi, greta jo pastatyta kamarėlė valgiui virti, maisto produktams susidėti. Už mokyklos pastato suręstas tvartas mokytojo gyvuliams laikyti. Visi statiniai buvo dengiami šiaudais arba nendrėmis. Kai kuriuose valsčiuose, kur trūko miškų, mokyklų statinių sienos drėbtos iš molio. Iki 1741 Mažosios Lietuvos žemininkų mokyklų pastatyta ne mažiau kaip 275. Nedidelės, iš rąstų statytos, moliu drėbtos žemininkų mokyklos sukiužo maždaug per 30 metų. Antrosios kartos mokyklų statiniai buvo erdvesni, neretai mūryti iš plytų. Žemininkų mokyklų analogas miestuose – elementarinės mokyklos – steigtos XVII a. Jų atidarymą, išlaikymą nustatydavo miestų magistratai. Be jų, miestuose dar žinomos žemiausio lygio vadinamosios kampo mokyklos (vok. Winkelschule). Žemininkų mokyklų steigimas leido pasiekti žymių jaunosios kartos švietimo rezultatų: dauguma abiejų lyčių 7–14 metų lietuvininkų vaikų jose pramoko skaityti, rašyti, įgijo pirmųjų gamtos mokslo žinių, įtvirtino religinės moralės nuostatas. Per šimtmetį trukusį šios mokyklos egzistavimo laikotarpį vaikus mokė keliolika tūkstančių šuilmistrų, tačiau tai tebuvo kiekybinis pokytis. Kokybinio nesulaukta, nes iki XIX a. vidurio žemininkų mokyklose vaikus mokiusieji šuilmistrai buvo menkos kvalifikacijos. Jų darbui palengvinti išleista vos viena kita tinkamesnė mokomoji knyga (vadovėliai, mokyklos). XIX a. viduryje žemininkų mokyklas pakeitė platesnio turinio liaudies mokyklos. Jose dirbo mokytojų seminarijų parengti pedagogai.

Albertas Juška