Mažosios Lietuvos
enciklopedija

medžiai, šventieji

šventieji medžiai, viena svarbiausių baltų religinių realijų.

mẽdžiai, šventeji, šventieji medžiai, viena svarbiausių baltų religinių realijų. Medžių garbinimas ir ypatingas šventųjų girių saugojimas minimas rašytiniuose šaltiniuose nuo XII a. greta kitų svarbių kultų: ugnies, vandenys (šventieji), žemės, žalčių. 1199 popiežiaus Inocento III bulėje teigta, kad prūsai ir lietuviai garbę atiduoda lapuotiems medžiams. Petras Dusburgas (XIII a.) rašė, kad prūsai turėjo šventųjų miškų, laukų ir vandenų, kuriuose nedrįso kirsti malkų, dirbti žemės arba gaudyti žuvis. Anot Jano Długoszo (XV a.), miškuose buvusios dievų buveinės. Jeronimo Pragiškio ir Erazmo Stellos žiniomis, dievai gyvenę ąžuoluose. Simonas Grunau rašė, kad Romovėje augęs šventasis ąžuolas buvo visų 3 pagrindinių dievų buveinė. Pabrėžta, kad šventuosius miškus ir juose augančius medžius bei gyvus gyvūnus saugojo griežtas tabu. Čia kūrenta šventoji ugnis, atnašauta. Lietuvių mitologijoje ir religijoje su šventaisiais medžiais tiesiogiai susijusi miško ir medžioklės deivė Medeina (XIII a. Lietuvos valdose minėta tarp 4 svarbiausių dievų). Atskirų rūšių medžiai sietini su skirtingomis dievybėmis, pvz., ąžuolas bei šermukšnis su Perkūnu, liepa su Laima, epušė ir eglė su Velniu ir kita. Prūsų dievo Puškaičio buveinė yra po šventuoju šeivamedžiu. Pagal jėzuitų XVI a. pranešimus, vyrai ypač gerbė ąžuolus, o moterys – liepas. Šventieji miškai vakarų baltų žemėse minimi daugiausia XIV–XV a. šaltiniuose, pvz., šventasis miškas prie Rambyno, šventasis miškelis prie Romainių, Semboje. Tai greta gynybinių-administracinių centrų arba tarp gyvenamųjų teritorijų kaimų, pilių apygardų, žemių esantys miškai. Šaltiniuose pateikiami ir šventųjų girių pavadinimai, pvz., Asswyiote [Ašvijotė], Wentis [Ventis], Nemaxstei [Nemakščiai] Žemaitijoje, Alsune, Scayte, Wyssekynt Mažojoje Lietuvoje. Girių ir miškelių dydis, ten augančių medžių sudėtis dažniausiai nenurodyta. Išimtis – Casparo Hennenbergerio pieštas Prūsijos žemėlapis (1584), kuriame Venckų apylinkėse, prie Šusties upės, pažymėtas nedidelis šventasis miškas (vok. Heyligwald). Žemėlapio paaiškinimuose rašyta, kad jame auga gražūs aukšti beržai, po jais – kadagiai. Žemaičiai šį mišką laikė šventu, jame neleista kirsti medžių, kad nebūtų sužaloti miške gyvenantys dievai. Nykstant šventosioms girioms, daugiau dėmesio skirta pavieniams miškų ir laukų medžiams. Būtent apie jų garbinimą dažniausiai kalbama XVI–XVII a. šaltiniuose. Keletas šventųjų medžių ir apeigos prie jų aprašyta C. Hennenbergerio (Šakūnėlių liepa), Luco Davido ir Christopho Hartknocho (Rastenburgo liepa, Labguvos ąžuolas), Mato Pretorijaus (Ragainės apylinkių ąžuolas, Nybudžių apylinkių eglė). Analogiškų duomenų užfiksuota ir to meto dokumentuose, pvz., 1657 pranešime apie garbinamą ąžuolą Bajorgalių apylinkėse. Garbinti seni, drevėti, gumbuoti, keliakamieniai, išsišakoję ir vėl suaugę įvairių rūšių medžiai, pvz., ąžuolai, eglės, obelys. Jiems priskirtos nepaprastos gydomosios savybės. Anot M. Pretorijaus, tokius medžius prūsų vaidilos įšventindavę, kad dievas juos pasirinktų savo būstu. Dar XIX–XX a. apie Mažojoje Lietuvoje buvusius šventuosius miškus bylojo vietovardžiai, pvz., Schwentmedfeld [Šventųjų medžių laukas] prie Kaupo, Šventinis miškas Švėkšnos apylinkėje. Apie medžius žinota padavimų ir sakmių, pvz., Laimos liepa prie Rambyno, Nuodėmių liepa Juodkrantėje, Vėluvos ąžuolas, ąžuolas Mieželių kapinėse, ąžuolas ir liepa Norkaičiuose.

Gaerte W. Kriechkur in Altpreussen // Altpreussen. 1935, Hf. 1, S. 247–248; Šturms E. Die Alkstätten in Litauen // Contributions of Baltic University. Hamburg, 1946, Nr. 3, S. 20–26; Balys J. Lietuvių tautosakos skaitymai. Tübingen, 1948, t. 2, p. 56–65; Wenskus R. Beobachtungen eines Historikers zum Verhältnis von Burgwall, Heiligtum und Siedlung im Gebiet der Preussen // Studien zur europäischen Vor- und Frühgeschichte. Neumünster, 1968, S. 311–328; Vėlius N. Senovės baltų pasaulėžiūra. V., 1983, p. 115–130; Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. V., 1996, t. 1, p. 318–324; Vaitkevičius V. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. V., 1998, p. 9–16.

Daiva Vaitkevičienė

Vykintas Vaitkevičius

Iliustracija: Tradicinis Rytprūsių kelias, apsodintas medžiais, 1978

Iliustracija: Aštuoniolikos kamienų eglė Rambyno regioniniame draustinyje, 2000

Iliustracija: Gamtos paminklas – „barzdotas“ daugiakamienis ąžuolas Dovilų apylinkėse, 1978

Iliustracija: „Santaros“ ąžuoliuko sodinimas Klaipėdos spartesniosios mokyklos bendrabučio sode Paupyje: iš kairės pirmas – mokytojas Paplauskas, penktas – moksleivis Albertas Vėlius, būsimasis Biblijos vertėjas (1988), iš dešinės stovi gubernatūros referentas ir bendrabučio prižiūrėtojas p. Klemas, mokytojas Maksas Renkė, antras – su Santaros uniforma mokyklos direktorius Jurgis Kalniškis, trečias – Jurgis Reisgys, 1936 balandžio mėn. / Iš Viliaus Bendiko rinkinio