profesinės mokyklos

profèsinės mokỹklos. XIX a. krašte imta organizuoti laukininkystės draugijas, turėjusias rūpintis žemės ūkio plėtra, agronomijos mokslo žinių diegimu. Žemės ūkio mokyklos atidarytos Įsrutyje (veikė iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos), prie Tilžės Drangauskynėje. Šios mokyklos dėstytojas K. Minichas, mokėjęs lietuviškai, buvo pakviestas vadovauti Rietavo agronomijos mokyklai (1859). 1896 Karaliaučiuje įkurdinti Žemės ūkio rūmai skatino steigti tos srities profesines mokyklas 1897 aukštesnio lygio žemės ūkio dvimetė mokykla įsteigta Šilokarčemoje (direktoriai Tolkinas, Breningas, Putlizas, Pampelis). Mokytis priimti baigę liaudies mokyklą, ne jaunesni kaip 15 metų. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje atidaryta ir stambesnių žemės ūkio mokyklų, joms statyti atskiri pastatai, greta steigti gerai tvarkyti bandomieji ūkiai (1901 – Ragainėje, Saugose ir Klaipėdoje). 1906 Karaliaučiuje, Įsrutyje ir Alenšteine įsteigtos centrinės ūkininkų draugijos, turėjusios kontroliuoti žemės ūkio mokyklų veiklą. Tokių mokyklų atidarymu, jų veikla, finansavimu rūpinosi valstybinė valdžia. Apskrities valdyboms nurodyta steigti smulkesnes profesines mokyklas kaip patogesnes vietos gyventojams. 1878 valstybinės valdžios paraginta Klaipėdos apskrities taryba nusprendė įsteigti 7 žemės ūkio profesines mokyklas. 1878 tokia įstrigta Smiltynėje, 1898 – Plikiuose, 1902 – Kretingalėje, 1904 – Priekulėje, 1907 – Ketvergiuose ir 1909 – Doviluose. Dirbta tik žiemą, mokinių buvo nedaug, todėl beveik visos mokyklos netrukus uždarytos. Vėliau Klaipėdos apskrities taryba jas atgaivino, įsteigė naujas žemės ūkio mokyklas Girviliuose, Karklininkuose, Leliūnuose ir Vilkyčiuose. 1912–1913 tokios mokyklos atidarytos Joniškėje, Dravernoje, Kairiuose, Kebeliuose, Rokuose, Vytaučiuose, Šimkuose ir Trušeliuose; jas lankė 112 kaimo jaunuolių. Dirbta pagal Žemės ūkio rūmų sudarytą programą. Sudėtingesnių amatų – namų statybos, baldų gamybos, šaltkalvystės, auksakalystės – buvo galima išmokti Karaliaučiuje, Tilžėje, Ragainėje ar Klaipėdoje. Senovėje valstybinė valdžia, miestų magistratai stebėjo, kad amatais (kur reikėjo aukštesnės kvalifikacijos) nesiverstų nevokiečiai; įstatymai draudė į miestų amatininkų cechus priimti vietinius žmones. XIX a. pabaigoje išpopuliarėjo darbo mokyklos idėjos. G. Kerchensteineris (1854–1932) pirmasis krašte pradėjo mokyti svarbiausių amatų (berniukus mokydavo staliaus, mūrininko, šaltkalvio; mergaites – siuvimo, mezgimo kulinarijos ir kitų darbų). Aukštojo realinio profilio profesinės mokyklos nuo 1814 veikė Klaipėdoje, nuo 1838 – Tilžėje. Jų nepakako, todėl atsirado siauro profilio amatų mokyklų, kuriose mokyta šaltkalvio, batsiuvio, staliaus mūrininko, siuvėjo, krosnininko, skardininko, knygrišio specialybių. XIX a. pradžioje atsirado žemesniųjų amatų mokyklų Klaipėdoje; 1817 Schönbornas įsteigė verpėjų mokyklą; Priekulėje susikūrė pirmoji Mažojoje Lietuvoje poligrafijos mokykla. Aukštesnio lygio profesinio rengimo Navigacijos mokykla Klaipėdoje atidaryta 1829. Nuo 1912 Klaipėdos krašto merginos lavintos kilnojamose namų ruošos mokyklose (jos atidarytos Priekulėje ir Doviluose; abi lankė po 13 mokinių). Klaipėdoje pasirūpinta atidaryti aukštesnio lygio merginų namų ruošos mokyklų – vieną pusmečio, kitą metų mokymo trukmės. Nuo 1911 profesinės mokyklos Geldapėje rengė dažytojus, batsiuvius, metalo apdirbėjus, siuvėjus, stalius, kepėjus ir kitus specialistus. Profesinės mokyklos veikė ir kitur.

Dar skaitykite: mokyklos, Klaipėdos mokyklos, lietuvininkų mokyklos Klaipėdos krašte, lietuvių mokyklos Klaipėdos apskrityje, lietuvių mokyklos Pagėgių apskrityje, lietuvių mokyklos Šilutės apskrityje, lietuvių mokyklos Tilžės ir Ragainės apskrityje. pedagogika, pradinės mokyklos, jūrininkų rengimas.

L: Mignat J. Der Kreis Goldap. Würzburg, 1965; Juška A. Mažosios Lietuvos mokykla XVI–XX amžiuje, 2003.

MLEA

Iliustracija: Karaliaučiaus mergaičių amatų mokykla, iki 1944 / Iš MLEA