lietuvininkai etninėje Vokietijoje

lietùvininkai ètninėje Vokietjoje. Teisę persikelti į kitas vietoves Prūsijos įstatymai pripažino, tačiau ji taikyta tik kilmingiems žmonėms bei miestų gyventojams (tokių tarp lietuvininkų nebuvo). Pakeisti gyvenamąją vietą išimtiniais atvejais dar leista vokiečių tautybės laisviesiems valstiečiams činšininkams. Iki baudžiavos panaikinimo 1807 lietuvininkams savo valia palikti gyvenamąją vietą buvo visuotinai uždrausta. Būta pabėgimų, į gimtąsias vietas galėjo negrįžti dalis iš kariuomenės paleistų jaunuolių ir kita. Tačiau tai buvo išimtys. Tik baudžiavos panaikinimo įstatymas visiems Prūsijos gyventojams pripažino laisvų piliečių teises. Tuokart, ieškodami geresnio gyvenimo, daug lietuvininkų patraukė į rusų valdomą Didžiąją Lietuvą, kiek mažiau į tolesnes etninės Vokietijos provincijas. Ten įsitvirtinti buvo sunkiau – būta mažiau laisvos žemės, imtis amatų, prekybos dėl didelės konkurencijos buvo itin sudėtinga. Tačiau ten būta didesnių galimybių įsidarbinti dvaruose, anglių ar rūdos kasyklose, uostuose, prekybos bei žvejybos laivuose, miestų įmonėse. XIX a. II pusėje pradėjus intensyviai tiesti plentus, geležinkelius, papildomai prireikė darbo rankų. Ne vienas Vokietijos kelias, geležinkelis, tiltas pastatytas prisidedant išeiviams iš Mažosios Lietuvos. Tiksliau nustatyti, kiek tuo laiku jų gyveno ir dirbo etninėse Vokietijos žemėse, sunku. A. Fircksas knygoje Die Preussische Bevölkerung nach ihrer Muttersprache und Abstammung [Prūsijos gyventojai pagal jų gimtąją kalbą ir kilmę] (Berlin, 1893) nurodė, jog Berlyne gyvena ir dirba 705 lietuviai. 1910 XII 1 surašant gyventojus etninėje Vokietijoje užrašyta keli tūkstančiai lietuvių (iš jų imperijos sostinėje Berlyne – 558, Potsdamo apygardoje – 386, Šlezvigo provincijoje – 318, Vestfalijoje (daugiausia Düsseldorfe ir Arnsberge) – 1001, Reino provincijoje – 1088). Lenkų demografas L. Belzytas nurodo didesnį lietuvių skaičių (be mažlietuvių, Vokietijoje gyveno ir dirbo atsikėlėlių iš rusų valdomos Didžiosios Lietuvos). Atvykėliai dirbo ne tik fizinį darbą, tarp jų būta ir kiek laisvųjų profesijų asmenų. Antai tilžėnas Alwinas Mykolaitis (Mikoleit, 1874–1911), Münchene ir Berlyne studijavęs filologijos mokslus, mokytojavo Berlyno gimnazijoje. Eduardas Šygrys (Schiegries, g. 1886), augęs Labguvos apskrities Agilos bažnytkaimyje, tapo verslininku. Mirė ir palaidotas Žemutinės Saksonijos miestelyje Wolfenbüttelyje. Maksas Simonaitis (Simoneit), kilęs iš Aryso miestelio, Karaliaučiaus universitete studijavo psichologiją, tapo kariškiu, bendradarbiavo spaudoje. 1962 palaidotas Kelno miesto kapinėse. Johannesas Abromaitis (Abromeit, g. 1857 Pašlaičiuose, Ragainės aps.) Karaliaučiaus universitete įgijo botaniko specialybę, tapo profesoriumi, išleido reikšmingų floristikos darbų. Palaidotas Jenoje. Eduardas Grigolaitis (Grigoleit, g. 1896 Jociškiuose, Šilutės aps.) tapo žymiu bibliografu, etnologu, daugelio žymių Prūsijos asmenų biografu, mirė netoli Štutgarto. Eduardas Karalius (Korallus, g. 1861 Būdviečiuose, Stalupėnų aps.), baigęs Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultetą, kunigavo, tyrinėjo bažnytinį meną. Jam pripažintas garbės daktaro vardas. Gyvenimą baigė Potsdame. Hansas Naujokas (Naujoks, g. 1892 Jesuose, Įsruties par.) studijavo medicinos mokslus, tapo Kelno moterų ligų klinikos skyriaus vadovu, vėliau Vokietijos ginekologų draugijos prezidentu. Palaidotas Frankfurte prie Maino. Danielius Stašius (Staschus, g. 1872 Girininkuose, Rusnės par.) mokėsi Karaliaučiaus meno akademijoje. Daugiausia gyveno Münchene ir Dachau. 1944 pabaigoje artėjant frontui, į etninę Vokietiją pasitraukė absoliuti lietuvininkų dauguma. Tačiau tai jau buvo ne savanoriškas gyvenamosios vietos pakeitimas, o Trečiojo Reicho pralaimėto karo pasekmė. Taip Vokietijoje atsirado lietuviškos parapijos, įvairios lietuvininkų organizacijos, leisti laikraščiai Unsere Stimme [Mūsų balsas], Keleivis. Vėliau daug lietuvininkų emigravo į kitas pasaulio šalis. 1956 IV 8 pasirašius Maskvos susitarimas 1957 tarp VFR ir SSRS dėl galimybės buvusiems Vokietijos piliečiams išvykti iš SSRS, etninėje Vokietijoje lietuvininkų dar padaugėjo.

Dar skaitykite: evakuacija, išeiviai, išvietintieji, gyventojų migracija, repatriacija.

Albertas Juška

Iliustracija: Lietuviškas koncertas išvietintųjų (perkeltų asmenų – DP) stovykloje Vokietijoje, choro viduryje – dirigentas Valteris Kristupas Banaitis, 1945 / lš Evos Banaitytės-Koch rinkinio

Iliustracija: Klaipėdiškių susitikimas po 50 metų Viliaus Pareigio sodyboje, Vokietijoje. Iš kairės: Vilius Pareigis, kunigas Fritzas Skėrys, Vilius Tamošius, Erika Vėliuvienė, kunigas Albertas Vėlius ir Hansas Jonužys, 1989 / Iš Hanso Jonužio albumo