Videvučio ir Brutenio įstatymai
Videvùčio ir Brutẽnio įstátymai, legendinio prūsų karaliaus Videvučio ir jo brolio vyriausiojo žynio Brutenio varmių pilyje Honedoje VI a. paskelbti įstatymai prūsams, reglamentavę religinį, šeimyninį gyvenimą. Apie Videvučio ir Brutenio įstatymus žinoma iš Erazmo Stelos, Simono Grunau ir Luco Davido kronikos. Juose skelbta, kad niekas be krivių krivaičio leidimo negali garbinti kitų dievų ir jų įvedinėti; krivis krivaitis privalo būti pripažintas visų vyriausiu; kas tinkamai vykdys 2 pirmuosius įstatus, aname pasaulyje jiems bus gausiai atlyginta, o nusižengusieji nubausti. Kitatikiai, gerbiantys jų dievus, turi būti mylimi, o niekinantys – žudomi, daugelis bausmių yra atpildas už dievų įžeidimą. Manoma, Videvutis ir Brutenis įstatymais siekė dievų autoritetu užglaistyti tarp atvykėlių ir vietos gyventojų įsiplieskusį konfliktą. Videvučio ir Brutenio įstatymai buvo diegiami praėjus 2 metams po kimbrų atsikėlimo į Ulmiganiją ir parengus religijų sintezę sukurtas prūsų dievų panteonas. Brutenis su pagalbininkais įrengė 3 dievams – Patului (Potolla), Patrimpui (Patrimpo) ir Perkūnui (Perkuno) buveinę (vok. eine sonderliche wonunge). Jų stabai buvo pastatyti 6 uolekčių storio ąžuole. Ąžuolą, krivio kirvaičio (crywo cyrwaito) ir jo žynių vaidelotų (waidollotten) buveinę, jie pavadino Rikojotu (Rickoyto, Rickoyotto). Tikėtina, kad šie dievai nebuvo nei autochtoniniai, nei atsineštiniai, nes nei viena pusė savųjų nebūtų atsisakiusi. Videvučio ir Brutenio įstatymuose atsiskleidžia visuomenės hierarchija: aukščiausias yra krivių krivaitis, po jo – karalius, karinė aristokratija ir likusieji gyventojai. Aukštesnio socialinio rango požymis buvo žirgo turėjimas. Vyrai, pasižymėję karybos išmanymu ir turintys žirgą, buvo priskiriami prie karinės aristokratijos. Videvučio ir Brutenio įstatymai reglamentavo patriarchalinės šeimos teisę. Šeima laikoma didele vertybe. Vyras gerbiamas labiau už moterį. Vyras galėjo turėti 3 žmonas, bet jeigu jis pirštųsi ir ketvirtai, būtų baudžiamas atiduodant sudraskyti šunims. Pirmoji vyro žmona privalėjo būti jo kilmės ir iš jo giminės, kitos 2 galinčios būti iš kitur. Neištikimybė baudžiama mirtimi – sudeginant toli nuo šventųjų dievų, jų vaikai negali tapti vaidelotais (VIII punktas). Be žmonos likusiam vyrui privalėjo pasipiršti kita moteris, o be vyro likusi našlė turėjo pati pirštis vyrui ir susilaukti kūdikio (XVI, XVIII punktai). VI ir VII punktai skelbia, kad sergantis žmogus turi teisę keliauti pas dievus susidegindamas, arba kitas žmogus gali pasmerkti ugniai sunkiai sergančius savo artimuosius, nes dievai myli džiūgaujančius; per ugnį tampama šventu. Savižudybė ir mirtis Videvučio ir Brutenio įstatymuose apskritai nesmerktinas dalykas. Videvučio ir Brutenio įstatymai reglamentavo bausmes už kriminalinius nusikaltimus: už nužudymą kaltininkas atitenka aukos artimiesiems, kurie turi teisę jį nužudyti; už vagystę taikytos kūno bausmės (už pakartotinę vagystę skiriama griežtesnė bausmė, trečias kartas baudžiamas mirtimi). Videvučio ir Brutenio įstatymai draudė prievartą – niekas negali versti kitą dirbti, deklaravo samdos sampratą.
L: Bagdanavičius V. Brutenio religinės reformos ir politinės sąrangos įsteigimas prūsuose // Tėvynės sargas. 1982, nr. 1 (51), 2 (52); Beresnevičius G. Baltų religinės reformos. V., 1995; Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 2. V., 2001.
Tomas Čelkis