verpimas

verpmas, procesas, kurio metu iš apdoroto augalinio, gyvulinio ar kito pluošto formuojamas siūlas. Verpimas yra vienas iš tekstilės gamybos etapų. Mažojoje Lietuvoje verpta tempiamuoju būdu, giją ištraukiant iš pluošto ir susukant. Pagrindinis verpiamas pluoštas buvo linai, vilnos ir kanapės, naudota naminei tekstilės gamybai, tinklų mezgimui ir kitoms ūkinėms reikmėms. Neolito laikotarpio Šventosios gyvenvietėje rasta medinė irklo formos verpstė – vienintelė tokia žinoma iš archeologinių radinių. Verpstuką sudaro kotelis su akmeniniu, moliniu, mediniu, kauliniu ar metaliniu smagračiu, kurių gausiai randama visoje Lietuvos teritorijoje (ir Mažojoje Lietuvoje). Mažosios Lietuvos istoriniuose, etnografiniuose aprašymuose, muziejinėje bei ikonografinėje medžiagoje duomenų apie verpimą verpstuku nėra. Mažojoje Lietuvoje nuo XVIII a. I pusės (greičiausiai ir anksčiau) buvo verpiama gulsčiuoju arba stačiuoju rateliu pluošto kuodelį tvirtinant prie jame įtaisytos mentelinio tipo prieverpstės. Mažosios Lietuvos valstietiškoje kultūroje verpimas ir tekstilės gamyba buvo ekonomiškai reikšminga, moterų valdoma namų ūkio sritis. Namų darbo audiniai, jų kokybė ir kiekis turėjo turtinę, reprezentacinę vertę, buvo kraičio dalis. Verpimas (kaip ir audimas) namų reikmėms buvo išimtinai moterų darbas, nors pagal verpalų paskirtį verpti galėjo ir vyrai. Namų verpimą Mažojoje Lietuvoje XIII a. pabaigoje–XIV a. pradžioje mini Petras Dusburgietis, veikale Prūsijos žemės kronika aprašydamas prūsų papročius: Moterys ir vyrai pratę verpti, vieni – linus, kiti – vilnas, žiūrint kas kaip įsitikinęs galėsiąs įsiteikti savo dievams. Theodoras Lepneris knygoje Prūsų lietuvis rašo, kad ypač daug dirbančios moterys ir merginos, kurios pačios turi susiverpti ir išsiausti daug rankšluosčių, drobės, juostų kraičiui, nes per vestuves turinčios gausiai išdalyti dovanų. Kristijonas Donelaitis poemoje Metai ir Carlas Cappelleris pasakojime Kaip senieji lietuviai gyveno pabrėžia praktinę bei ūkinę moterų namų verpimo ir audimo svarbą. XIX a. Mažojoje Lietuvoje plintant fabrikinei tekstilei ir fabrikinės gamybos verpalams namų verpimo tradicija ėmė nykti. XIX a. pabaigoje–XX a. I pusėje daugiausia buvo verpiama užsakymams, tekstilę audžiančios audėjos arba vyresnio amžiaus moterys verpdavo vilnas pirštinėms, kojinėms, megztiniams. XIX a. Mažojoje Lietuvoje keitėsi ir rankų darbo drabužio samprata. Iš Eduardo Giseviaus veikalo Scenos iš lietuvių liaudies gyvenimo matyti, kad lietuvininkių rankų darbo drabužiai yra tai, kas pačių austa, megzta ir siuvinėta, o ne verpta ir austa, kaip buvo anksčiau. XIX a. tautinio atgimimo metu naminės tekstilės gamybos ir verpimo bei audimo vaizdinys įsitvirtino kaip savitas ir reprezentacinis lietuvių kultūros bruožas. 1905 Tilžėje įkurtame etnografiniame muziejuje lietuviškas namelis Jokūbynėje tautiniais drabužiais apsirengusi moteris lankytojams matant verpė ir audė staltieses, prijuostes, kita ir jas pardavinėjo. XX a. I pusėje Mažojoje Lietuvoje daugelis kaimo moterų jau nebemokėjo verpti (linai sudarė menką pasėlių dalį). Naminių audinių (pvz., kraičiui) buvo įsigyjama turguose, kur juos pardavinėjo moterys iš Žemaitijos arba vietinės kaimo audėjos. Tuo metu ėmė plisti ir pirktinių medžiagų kraičiams užsakymai parduotuvėse. Mažosios Lietuvos žodinėje kūryboje gyvavo pasakojimai apie moteriškas mitines būtybes – laumes, mores, kurios yra geros verpėjos ir audėjos, galinčios suverpti viską. Verpėja kiekvienam kūdikiui (nuo pat gimimo) verpia jo likimo (dalios) giją, užsibaigiančią žvaigždėje, kai mirtis pasigrobia žmogų, jo gija nutrūksta ir gesdama žvaigždė krinta į žemę.

L: Lietuvininkai. V., 1970; Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika. V., 1985; Vyšniauskaitė A. Lietuviai IX a.–XIX a. istoriniuose šaltiniuose. V., 1994; Lietuvininkų žodis. K., 1995; Lietuvininkų kraštas. K., 1995.

Auksuolė Čepaitienė

Iliustracija: Lietuvininkė verpia vilnas, XIX a. pabaiga / Iš Šilutės muziejaus fondų