tinklų mezgimas
tinkl mezgmas. Seniausi, iš liepų karnų pinti tinklai atrasti akmens aamžiaus žvejų stovyklose. Vėliau tinklai buvo mezgami iš linų, kanapių, vėliausiai – iš medvilnės pluošto siūlų. Linų ir kanapių pluoštas prieš tinklų mezgimą mirkytas durpių linmarkose, rūkytas dūmuose. Taip apsaugotas pluoštas būdavo ilgaamžiškesnis. Tinklams megzti naudotas iš 2 pluoštų susuktas siūlas. Įvairaus storio siūlai buvo vejami linų ir kanapių verpimo rateliu. Tinklas mezgamas ant stovo, naudojantis medine (plastiko) tinklų mezgimo lentele (vadinamąja makšna) arba pusapvale lazdele tinklui megzti. Tinklo siūlas neriamas 22 cm ilgio megztuvėmis (šaudyklė, šeiva). Tinklas megzti pradedamas nuo kampo pakraščio siūlu (virvele); siūlai supinami žvejų tinklo mazgu, dar vadinamu škotų mazgu (vok. Fischerknoten, Einfacher Schotenstek, Scheet Bend). Tai senas tinklų siūlo rišimo būdas, jų liekanų rasta Šventosios gyvenvietėje, Narvos kultūros (vidurinis akmens amžius, V–VI tūkstantmetis pr. Kr.) sluoksniuose. Nupinto tinklo akys yra rombo ar trikampio formos. Jų aukštis priklauso nuo tinklų mezgimo lentelės aukščio. Per tinklo audeklą ėjo atraminės storesnės virvutės. Pakraščiai įtveriami (apsodinami) storesnėmis apvarinėmis, sutvirtinančiomis (apsauginėmis) kanapinėmis virvėmis. Maišinio tinklo (velkatinklio) mezginys sudurtas iš 3 dalių. Vidurinė velkatinklio (kiudelio) dalis – maišas atrišamu galu (kūlys, metryčia) – mezgamas atskirai iš 2 stačiakampių kraštais susiūtų audeklų, vėliau jie sujungiami su kitomis dalimis (sparnais). Apatiniame mezginio pakraštyje prisiuvami pasvarai – degto molio gabaliukai, akmenys su skylute, metalinė grandinė; viršuje, prie liepų karnų virvės (simos) pritvirtinami plūdurai: beržo ar pušies pusapvaliai gabalėliai su kiauryme siūlui perverti. Maišinis tinklas sutvirtinamas liekais (gabrais), suvejamais iš stambių kanapinių gijų. Jis apsaugodavo tinklą, kad nesuplyštų dugne užkliuvus už kliuvinio. Trisienis tinklas (retukinis, rėtinis, 3 palų tinklas) mezgamas iš abiejų pusių, vidutinį smulkiaakį (5×5 cm) tinklą (sieną) virvinėmis pavaromis apsiuvus stambiaakiais tinklais su 20×20 cm skersmens akimis. Pakraščiai apsriegti storesne traukline. Abu sparnai sutvirtinami medinėmis lazdomis – branktais. Venterių tinklai megzti ant medinių (liepų ar kadagių) lankų. Didžiuosius velkatinklių tinklus pynė bendrovės; savo poreikiams žiemą tinklus mezgė ir lopė žvejų šeimos nariai. Tinklų mezgimas buvo daugiausia moterų darbas, vyrai tai darydavo tik žiemą. XX a. 3 dešimtmetyje plono pluošto siūlus gamino fabrikai, jie buvo vežami iš Vokietijos. Pokariu Juodkrantėje veikė tinklų mezgimo fabrikas. Lininio tinklo mezginys tarnaudavo 1,5, medvilninio – 2 metus. Kad lėčiau irtų, tinklai buvo džiovinami ir įmirkomi aspauginėse dervose.
L: Rondomanskis A. Mažosios Lietuvos žvejyba. 1924; Morkūnas V. Iš žūklės praeities // Žvejo vadovas. 1982; Servienė B., Demereckas K. Žvejyba pamaryje XVI–XX a., Klaipėda, 1998; Piškinaitė-Kazlauskienė L. Žvejybos reikmenų gamyba ir priežiūra. Žvejybos istorijos apybraižos 3–10 dešimtmečiais. 1998; Rimantienė R. Akmens amžiaus žvejyba prie pajūrio lagūnos, 2005; Mitzka W. Volkskundegeographie der Netze des kurischen und des Frischen Haffs. Zeitschrift für Volkskunde. 1, 1930; Jäger W. Fischerkähne auf dem Kurischen Haff. 1995.
Egidijus Bacevičius
Iliustracija: Pervalkoje žvejė mezga tinklus / Iš Alfonso Nevardausko knygos „Pajūriais, pamariais“, 1963