triasas

triãsas, Žemės geologinės istorijos mezozojaus eros I periodas; geologinė sistema, kurios nuogulos susiklostė tame periode. Prasidėjo po permo periodo prieš 250 mln. metų, baigėsi iki juros periodo prieš 203 mln. metų; skirstomas į ankstyvąją, viduriniąją ir vėlyvąją epochas (skyrius), šios – į amžius (aukštus). Mažojoje Lietuvoje paplitęs tik triaso sistemos apatinysis skyrius. Tai rausvai rudi ir žalsvai pilki margaspalviai moliai ir aleuritai, mergeliai, oolitinės klintys, smiltainiai. Jie atsidengia Žemės paviršiuje Šiaurės Lietuvoje, storis siekia 20–50 m. Pietvakarių ir pietų link apatinysis triasas gelmėja. Nuogulos pasiekiamos tik giliuose gręžiniuose, kur jas dar dengia vėlesnių geologinių sistemų nuosėdos. Bendras storis Pietvakarių Lietuvoje yra per 200 m, o Karaliaučiaus apylinkėse per 400 m. Triaso sistemos uolienų pjūvis gana vienodas. Išskiriamos 3 struktūrinės-facinės zonos. Išskirta stratigrafinių padalinių, pavadintų Mažosios Lietuvos vietovardžiais. Apatinį triasą sudaro indžio (Nemuno, Palangos ir Tauragės svitos, jungiamos į Purmalių seriją) ir oleniokio (Šarkuvos, Deimės ir Nidos svitos, sudarančios Nadruvių seriją) aukštai. Šių aukštų visų svitų uolienų litologija panaši, o kiekvienos vis jaunesnės svitos paplitimas tolydžio mažėja pietų–pietvakarių link. Vidurinio ir viršutinio triaso nuogulų Lietuvoje ir Karaliaučiaus krašte nesutinkama. Triaso sistemos uolienos daugiausia slūgso ant permo, kai kur ant senų – devono, apatiniojo paleozojaus ar net prekambro uolienų. Triaso pjūvių pati viršutinė dalis kartais sudėta dūlėjimo žieve – kaolino moliais, kurie skiriami Nidos svitai. Uolienas dengia jaunesnių sistemų – juros, kreidos ir kvartero nuogulos. Triaso periode prasidėjo naujas Žemės raidos – alpinis tektoninis etapas, įsivyravo sausas ir karštas dykuminis klimatas. Ankstyvajame triase Vokietijos, Lenkijos ir Lietuvos dabartinėje teritorijoje (Lietuvos-Lenkijos įduboje) susidarė lėtai dumbantis benuotakinis baseinas, kurį supo nedaug iškelta sausuma. Mažai buvo gyvūnijos ir augalijos. Sedimentacijos sąlygos karštame ir sausame klimate lėmė margaspalvių molingų ir smėlingų nuosėdų susidarymą. Baigiantis ankstyvajam triasui benuotakinis baseinas Lietuvos dabartiniame plote dėl tektoninių iškilimų išnyko, įsivyravo dykuminė lyguma, prasidėjo ilgas sausuminis, menkos denudacijos bei jau suklotų nuosėdų dūlėjimo laikotarpis, trukęs visą likusį triaso periodą. Periodo pabaigoje klimatas pradėjo keistis į šiltesnį ir drėgnesnį. Mažojoje Lietuvoje triaso uolienos pirmą kartą rastos 1857 Purmalių gręžinyje (aprašė K. Grevingkas). Triaso sistemą XIX a. II-je pusėje–XX a. pradžioje tyrinėjo Berlyno ir Karaliaučiaus mokslininkai Gottliebas Berendtas, Karlas Alfredas Jentzschas, Alexandras Tornquistas, H. Scupinas. 1919–39 tyrė Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai M. Kaveckis ir J. Dalinkevičius, po 1945 triaso stratigrafijos, litologijos, geochemijos tyrimus atliko A. Vala, Jurgis Kisnėrius, Povilas Suveizdis, A. Stirpeika ir kiti.

Algimantas Grigelis