Mažosios Lietuvos
enciklopedija

šviesuliai

dangaus šviesuliai, jų gerbimas.

šviesulia, dangaũs šviesulia. Apie šviesulių garbinimą užuominų liko įvairiose kronikose. Dar XIV a. Petras Dusburgietis rašė, kad prūsai kaip dievus garbinę saulę, mėnulį ir žvaigždes. Panašiai rašė Janas Dlugoszas, Jonas Bretkūnas, Aleksandras Guagninis, Sūduvių knygelės autorius. Simono Grunau teigimu, prūsai rytą pamatę saulę, tuojau ir melsdavosi jai (nes ji auginanti javus ir esanti maloni žmonėms). Matas Pretorijus minėjo, kad prūsai ir nadruviai iš žvaigždžių pažįsta, ar bus kita diena šviesi ir giedra. Jie garbinę žvaigždžių deivę (Sweigsdunoka), kurią laikę dangaus sužadėtine; ji vedžiojusi planetas, ryto bei vakaro žvaigždes. Buvę žvaigždžiūronys (Sweigzurunes), spėdavę ateitį pagal švieulių padėtį. Kai kurie seni prietaringi nadruviai, geisdami saulės, prieš ją šlakstydavosi murmėdami kažkokius žodžius. Lietuvių domėjimąsi šviesuliais rodo Viliaus Kalvaičio surinkti jų vardai: Auszrine, Wakarine, Žvėrine, Paukszcių taks, Gryžo wežimas, Dangaus rykszte (kometa), Szaurine, Sietelis, Skaliks (Sirijus), Szieno pjovėjai ir kiti.

Didelę reikšmę lietuvininkų gyvenime turėjo saulė. Carlas Capelleris minėjo lietuvininkus tikėjus, jog saulė tekėdama pirmą Velykų rytą šoka. Saulė buvo pagerbiama per Jonines. Pagal jos išvaizdą t. p. spėti orai. Jei besileidžianti saulė raudona – rytojaus diena būsianti vėjuota, laukta audros ar oro permainos. Blogo oro tikėtasi ir saulei nusileidus į debesį. Jei po besileidžiančia saule pastebėdavo spindulių pluoštus, tai sakydavo, kad kitą dieną lis, nes saulė traukianti vandenį. Lietus pranašautas ir jei debesuotą rytą pro debesų plyšiuką blykstelėdavo saulė. Lietus su saule vadintas saulės lietumi. Saulėtekis ir saulėlydis laikytas reikšmingu laiku atliekant tam tikrus maginius veiksmus. Prieš saulei tekant gydomąją galią įgyja lango stiklo rasa, kryžkelėje ištekančio šaltinio vanduo, kuriuo vaikus gydydavo nuo sukatų. Ypač tikėta Velykų rytą prieš saulėtekį pasemto vandens galia. Manyta, kad po saulėlydžio negalima nieko dirbti, nes tai jau nedarbo metas. Manoma, kad saulės simbolika atsispindi archeologiniuose radiniuose: akmeniniuose, gintariniuose, kauliniuose skridiniuose. Nemažai tokių aptikta Mažosios Lietuvos neolito laikotarpio archeologiniuose paminkluose. Gintaro papuošalai būdavo apskritimo pavidalo, o per vidurį turėdavo skylutę. Palangos ir Juodkrantės lobių gintariniuose skridiniuose per vidurio kiaurymę eina smulkių taškučių kryžma (veikiausiai saulės simbolis). Mažojoje Lietuvoje Grabovės VI a. senkapyje rasta urna, ant kurios pavaizduotas skridinys su daugeliu spindulių apie vidurinį skritulį (matyt, saulė).

Daugiausiai žinių būta apie mėnulį. Remdamasis J. Bretkūnu, M. Pretorijus teigė, kad žmonės sekdavo mėnulio fazes. Saugų apylinkėse lietuvininkai žinojo jo atmainas: jaunas (jauns), priešpilnis (prišpiln‘), pilnatis (pilnij), delčia (delčias, sens). Tikėta, kad jos veikia gyvąją gamtą, todėl įvairius darbus derino su mėnulio atmainomis. Pradedant sėją garbinta jaunatis, jauname mėnesyje tinka sodinti gėles, nes šios gražiau žydėsiančios, bet netinka sodinti agurkų, pomidorų, nes tie būsią tuščiaviduriai. Per jauną tinka kirpti plaukus, nes jie geriau augsią, bet netinka šienauti – tokio šieno gyvuliai nenoriai ėdą ar visai neėdą. Šienauti ir žvejoti geriausiai priešpilnyje, pilnatyje. Tikėta, kad pamatyti jauno mėnulio pjautuvą reiškia laimę, o šiuo metu susapnuoti sapnai pildosi. Daržovių sodinimui tinkamiausia pilnatis. Priešpilnis tinkamiausias gyvuliui pjauti. Delčia – pats nepalankiausias metas augalų sodinimui (viską nukapojančios kirmėlės), tačiau ji palanki negerumų pašalinimui, tada pakaupiamos bulvės, velėjami rūbai, ravimi darželiai, gydomos karpos. Tikėta, kad ant miegančio vaiko krintanti mėnulio šviesa gali pakenkti: vaikas miegodamas vaikšto, jam vaidenasi. Manyta, kad mėnulio atmainų keitimasis veikia orus, pvz., ratas apie mėnulį reiškiantis darganotą orą. Mėginta paaiškinti dėmių ant mėnulio kilmę. Esą velnias nešęs žmogų, bet sugiedojus gaidžiui buvo priverstas numesti. Krisdamas žmogus įsitvėręs mėnulio ir ten likęs. Arba: mėnuo pritraukęs nepagarbiai apie jį atsiliepusią merginą; Kainas tebėra ant mėnulio už tai, kad nužudė Abelį.

žvaigždynų geriau žinoti Grįžulo Ratai. Saugų apylinkėse jie dažniausiai vadinti Vežimu (Grigo Vežimu, Dangaus Vežimu). Sakyta, jog 4 vežimo žvaigždės sudaro ratus, tekinukus, 3 – dišlių. Gerai žinota Venera, vadinta Rytine Žvaigžde, Aušros Žvaigžde, Aušrine. Vakarais pasirodanti Venera vadinta Vakarine, Vakaro Žvaigžde. Žinotas Paukščių Takas. Manyta, kad pagal jį paukščiai suranda kelią į šiltus kraštus. Tinkamą laiką sėjai žmonės nustatydavę ir pagal Sietyno padėtį. Dauguma žvaigždėvardžių žinoma iš Mažosios Lietuvos žodynų. P. Ruigys paminėjęs Sėtą (Sietynas), Šėnpjūvį (Orionas), Jukštandį, Artoją su Jaučiais. G. H. F. Nesselmano ir F. Kuršaičio žodynuose Orionas dar vadinamas Petro Ramčiu. K. G. Milkus paminėjo Valgio Nešėją (Kapela). Žodynuose aptinkami ir planetų pavadinimai. P. Ruigys užfiksavo Žvėrinę arba Žvėrinę Mažąją (Marsą), Žvėrinę Didžiąją (Saturną). Mėginta etimologizuoti jų pavadinimus. K. G. Milkaus teigimu, Žvėrinei pasirodžius išlenda laukiniai žvėrys, o G. H. F. Nesselmano – jai šviečiant išeinąs vilkas. Saugų apylinkėse lietuvininkai meteorus laikė krintančiomis žvaigždėmis ir siejo su naujos gyvybės atėjimu (vaikui gimstant danguje užsižiebianti jo žvaigždė) bei nutrūkimu (žvaigždė nukrito – mirė žmogus). Kiekvienas žmogus turįs savo žvaigždę.

L: Kalvaitis V. Lietuviškų vardų klėtelė su 15000 vardų. Tilžė, 1910; Kapeleris K. Kaip senieji lietuvininkai gyveno //Lietuvininkai. V.,1970; Vaiškūnas J. Žinios apie dangaus šviesulius // Lietuvininkų kraštas. K., 1995, Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 1–3, V., 1996–2003; Kerbelytė B. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas, t. 3, V., 2002; Bukowski Z., Dąbrowski K. Swit kultury europiejskiej. Warszawa, 1971.

Jūratė Šlekonytė