Rūdavos mūšis istoriniuose šaltiniuose ir literatūroje
Rūdavõs mšis istòriniuose šaltniuose ir literatroje. Rūdavos mūšis aprašytas Kryžiuočių ordino karų kronikose, jose pateikiami įvairūs dalyvių ir žuvusiųjų skaičiai; pvz., Casparas Schützas rašo, kad lietuvių kariuomenėje buvo 70 000, o kryžiuočių – 40 000 karių Simonas Grunau XVI a. pradžios kronikoje – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio kariuomenėje buvo 12 000, o Heningo Schindekopfo – 6000 karių. Pagal šią kroniką, H. Schindekopfas susidūręs dvikovoje su lietuviu Wyssewilte, ir abu joje žuvo. Pagal šią kroniką mūšį laimėjo lietuviai. S. Grunau amžininkas Lucas Davidas (Davido kronika) šią dvikovą pamini, tačiau S. Grunau teiginį apie lietuvių pergalę atmeta. Pagal Caparą Hennenbergerį, Heningas Schindekopfas, norėdamas apžvelgti kovos lauką, pakėlęs antveidį, ir pagonis tuo metu ietimi pervėręs veidą ir kaklą. Istorikas Albertas Kojelavičius-Vijūkas rašo, kad broliai Kęstutis ir Algirdas, neturėdami vilčių laimėti, kariuomenę tvarkingai atitraukė. Apie mūšį plačiai rašo istorikas Teodoras Narbutas, pateikdamas kariuomenių išsidėstymo planą-žemėlapį, pamini, kad mūšyje dalyvavo Jogaila (iš tikrųjų nedalyvavo) ir Vytautas. Lietuviai nors mūšio ir nelaimėjo, bet atsitraukė išsinešdami grobį. Heningas Schindekopfas žuvęs nuo lietuvio bajoro Vaišvilos strėlės, kai maršalas atsmaukė savo šalmo antvožą. Poetas Adomas Mickevičius Rūdavos mūšį pamini poemoje Konradas Valenrodas. Prūsė poetė Agnes Miegel mūšiui paskyrė balades Heningas Schindekopfas (Hening Schindekopf) ir Rūdava (Rudau). Jose magistras ir lietuvių didieji kunigaikščiai pateikiami kaip lygiaverčiai priešai, ir taip jos požiūris nesutampa su kronikininkų ir daugelio istorikų.
Jurgis Mališauskas