priespauda

prespauda. Nuo XIII a. vidurio Kryžiuočių ordinas užkariavęs vietinius Prūsos gyventojus jiems primetė ekonominę, kultūrinę – dvasinę, kalbos, švietimo priespaudą.

Ekonominė priespauda. Prūsams skirdavo mažesnius dirbamos žemės sklypus nei atkeltiems vokiečių kolonistams, reikalavo atlikti dideles prievoles, dvarininko ūkyje išdirbti daugiau lažo dienų. Kokių nors palengvinimų valdžia įvesdavo pirmiausia vokiečių valstiečiams ir tik vėliau – prūsams. Vietiniams gyventojams drausta gyventi miestuose, verstis amatais, prekyba ar verslu. Dauguma prūsų buvo paversta baudžiauninkais (baudžiava). Didumą prūsų iš vienkiemių prievarta perkėlė į Prūsos rytinę dalį (dykrą). Jie turėjo įdirbti plėšinius, atlikti statybų darbus, tiesti bei remontuoti kelius ar tiltus, padėti miško priežiūros darbuose, statyti ar remontuoti Ordino pilis, bažnyčias. XV a. krašto kaimuose gyveno dar po lygiai vokiečių ir prūsų, bet miestai buvo vokiški. Sunkios gyvenimo sąlygos, nederliai, badmečių, karų, marų metai, katorginis darbas sparčiai retino prūsų etnosą. Tik dykroje prūsai, nadruviai, skalviai, kuršiai ilgai nesidavė palenkiami prie naujų vokiečių papročių ir darbo metodų.

Kalbinė priespauda. Užkariautojai nekreipė dėmesio į prūsų kalbą, o nuo 1310 Ordino valdžia paliepė prūsams kalbėti tik vokiškai. Jai nerūpėjo prūsų tikėjimai ar jų krikštas. 1410 paliudyta, jog vos 1/3 prūsų buvo krikštyta, todėl Ordiną skundė Konstancos bažnytiniam susirinkimui (1414–1418), kad nesirūpina prūsų ir kitų baltų krikštu. Bažnyčias pirmiausia statė miestuose, prie pilių, kaimo gyventojai negalėjo jų lankyti. Tik po Reformacijos Prūsijos kunigaikštis Albrechtas leido evangelikų kunigams kaime laikyti pamaldas prūsų kalba; nuo 1545 leisti prūsiški katekizmai, bet tautinis-kalbinis prūsų atsparumas jau buvo menkas – jie sparčiau nutauto ir mirė. Apie XVIII a. vidurį prūsų kalba išnyko Semboje, kitose žemėse – dar anksčiau dėl karų, aršios germanizacijos. Baltiškas etnosas patvaresnis išliko tik Mažojoje Lietuvoje.

Švietimo priespauda. Prūsų ir lietuvininkų švietimu Prūsijos valdžia labiau susirūpino XVII a. pabaigoje (kai Europoje plito prancūzų švietėjų idėjos). Prūsijos karaliai laikė save švietėjais, rūpinosi krašto gyventojų (ypač kaimo), švietimu, steigė bažnytines mokyklas. Mokykloms reikėjo maldaknygių, giesmynų, tikybinio turinio raštų. 1735 karaliaus lėšomis išleistas Šventraštis lietuvių kalba su gretimu M. Liuterio verstuoju vokišku tekstu. Švietimo raidą stabdė XVIII a.–XIX a. pradžioje Rytprūsius smarkiai nusiaubę karai (1757–1762 Septynerių metų karas ir rusų okupacija, 1806–1813 napoleonmetis). Po Vienos kongreso (1815) Prūsijoje, kaip ir kitose vokiečių žemėse, plito romantizmo idėjos, brendo vokiečių tautiškumas, išryškėjo progermaniška jo linkmė. Prūsiją imta skelbti sena vokiečių žeme, kurioje neturį būti kitataučių. Nuo 1844 lietuvių kalba pradėta drausti krašto mokyklose. Po Z. Ostermejerio, E. Gisevijaus ir kitų protestų lietuvių kalbą vėl trumpam sugrąžino kaip fakultatyvą bei tikybos pamokų kalbą. Nuo 1871 imperija tapusioje Vokietijoje tautinės mažumos tapo nepageidaujamos, jas reikėjo pirmiausia per mokyklas germanizuoti. 1873 švietimo ministro Falko išleistuose visuotinuose paliepimuose, lietuvių ir kitų nevokiečių kalbos mokyklose buvo uždraustos; lietuvių kalba leido dėstyti tik tikybą (ir tik žemutiniuose skyriuose). Nuo 1876 leisti įstatymai: visų mokyklų posėdžiai, dokumentacija turėjo būti vedama vokiečių kalba, kaip ir valsčių bei kiti susirinkimai (atskiru kaizerio potvarkiu tam dar leista 20 metų vartoti kartu su vokiečių kalba dar ir kitą kalbą). Po Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdos kraštą atskyrus nuo Vokietijos jame leista dvikalbystė; lietuvių ir vokiečių kalbos pripažintos lygiavertėmis mokyklose, įstaigose. 1939 Vokietijos naciams užgrobus Klaipėdos kraštą, visa, kas lietuviška, buvo uždrausta, lietuvininkai persekioti, deportuoti į Didžiąją Lietuvą arba suiminėti, įkalinti. Dėl 1944–1949 sovietų valdžios įvykdyto genocido, etnocido, masinių trėmimų Karaliaučiaus krašte nebeliko vietinių gyventojų, o Klaipėdos krašte masiniai trėmimai ir sovietinėkolonizacija iš esmės pakeitė gyventojų tautinę sudėtį.

L: Keleivis, 1954, Nr. 9(38); LE; MLEA.

Iliustracija: Hitlerininkų surengtas mitingas prie Tilžės Karalienės Luizės tilto prieš įžengiant į Klaipėdos kraštą, 1939 / Iš Gerhardo Lepos rinkinio