Pilkalnio apskritis

Plkalnio apskrits. Pilkalnio (4) apskritį sudaro senos nadruvių ir skalvių žemės, XIII a. pabaigoje užimtos Kryžiuočių ordino, karų šimtmečiais tapusios dykra, taikingais laikais apgyvendintos lietuvininkų. Po 1709–1711 didžiojo maro, atstatymo ir vokiškosios kolonizacijos į šį plotą (pasienį su Didžiąja Lietuva) buvo atkelta itin daug vokiečių kolonistų. 1736 Brakupėnų valsčiuje gyveno 105 vokiečių ir 108 lietuvių šeimos, Katinavos – 127 ir 86, Kusų 64 ir 81, Liepgalio – 136 ir 144, – Diržkiemio – 169 ir 119, Grumbkaukaičių – 64 ir 241, Užpjaunių – 110 ir 122. Šis Rytprūsių ir Mažosios Lietuvos šiaurrytinis pakraštys ilgai liko nuošalus žemės ūkio plotas be didesnių miestų ir pramonės centrų. 1815 Pilkalnio apskritis įkurta kaip Gumbinės apygardos naujas administracinis padalinys, apėmė Pilkalnio, Kusų, Malviško, Lazdynų, Šilėnų, Viliūnų ir Širvintų parapijas. Tuomet Pilkalnio apskrityje buvo 3147 ugniakurai, gyveno 20 394 žmonės, miesto teises turėjo Pilkalnis ir Širvinta. Svarbūs centrai buvo domenai ir dideli dvarai: Grumbkaukaičiai, Diržkiemis, Brakupėnai, Būdupėnai, Leskaminis, Liepgalis, Sudargai, Stabartynė, Noviškiai. Rytinė riba ėjo Šešupe ir Širvintos upe (ilgaamže valstybine siena su Didžiąja Lietuva), pietuose ribojosi su Stalupėnų, pietvakariuose su Gumbinės bei Įsruties, vakaruose ir šiaurėje su Tilžės ir Ragainės apskritimis. XIX a. plotą perkirto geležinkelis ir plentai, tačiau pagrindiniai krovinių bei keleivių srautai Pilkalnio apskritį aplenkė, raidos nepaskatino; čia toliau liko žemės ūkio plotai gana derlingose žemėse. XIX a. pabaigoje sustiprėjus germanizacijai prasidėjo spartus lietuvininkų nutautėjimas ir migracija. XX a. pradžioje dar vyravo lietuviškos pavardės (jų užfiksuota 7672, vokiškų – 6451) ir vietovardžiai (296 lietuviškų kaimų pavadinimai ir 19 vokiškų). XX a. pradžioje iš nuošalių Pilkalnio apskrities kaimų gyventojai (ypač jaunimas) ir toliau išvykdavo uždarbiauti ar visam laikui į Vakarus, į didelius miestus, pramonės centrus. Pasilikę įsidarbindavo lentpjūvėse, plytinėse, malūnuose, durpynuose. XX a. pradžioje plėstas siaurųjų geležinkelių tinklas. 1939 apėmė 1059,4 km² plotą su 42 656 gyventojų, 413 gyvenviečių, 245 seniūnijomis, 9 evangelikų parapijomis (Pilkalnio, Kusų, Malviško, Lazdynų, Šilėnų, Viliūnų, Širvintos, Šorelių ir Varnininkų), 2 katalikų parapijomis. Žemės ūkyje dirbo 60% gyventojų. Iš 4181 žemdirbių ūkio 1326 valdė iki 5 ha žemės, 1146 – 5–10 ha, 790 – 10–20 ha, 761 – 20–100 ha, 158 – virš 100 ha. Miškų (Šorelių giria ir kitos) buvo likę nedaug – 15 413 ha (14,7% Pilkalnio apskrities ploto); aukštapelkės (Didžioji Plynė ir kitos) užėmė 7% ploto. SSRS valdymo dešimtmečiais Pilkalnio apskrities plotas itin nukentėjo: sunaikinta dauguma kaimų bei sodybų, ištisas Širvintos miestas, nuardyti geležinkeliai, didelius plotus užėmė sovietinės kariuomenės poligonai.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Prie Šešupės, Lazdynų apylinkėse, iki 1944 / Iš MLEA