Opstainiai, 2

Ópstainiai, 2, Opstainỹs (vok. Absteinen), kaimas ir dvaras, valsčiaus centras Pagėgių apskrityje, Vilkyškių parapijoje, 20 km į šiaurės rytus nuo Tilžės, 4 km į pietus nuo Vilkyškių, prie Opstainėlės upelio (Jūros dešinysis intakas), Vilkyškių kalvagūbrio rytiniame šlaite, Jūros upės dešiniajame krante. Gyventa nuo seniausių laikų – likę skalvių piliakalniai. Gal gyventa ir vėlesnių kapinių kalvoje-įtvirtinime. Naujojo geležies amžiaus kapinyne rasta Romos monetų. Rasti mažiausiai 5 akmeniniai kirvukai (3 iš jų saugoti Prussia muziejuje Karaliaučiuje). XVII a. buvo administracinis centras. XVIII a. per Opstainius ėjo senasis vieškelis Ragainė–Tauragė. Veikė perkėla per Jūrą. XIX a. pradžioje mišriame kaime gyveno 349 žmonės ir buvo 45 ugniakurai. 1885 gyveno 493 žmonės (tarp jų 5 žydai), buvo 50 gyvenmųjų pastatų, valdyta 1142 ha žemės. 1886–1898 mokytojavo poetas Kristupas Kropaitis. Kristupas Giedraitis įsteigė spaustuvę (veikė 1896–1897, išleido 8 knygas). 1905 gyveno 381 žmogus (tarp jų 4 žydai), buvo 42 gyvenamieji pastatai. Veikė pieninė, kalvė ir kita. Buvo medinis vasaros tiltas per Jūrą į kaimo pievų plotus. 1905 šiam valsčiui priklausė Jogaudai, Kelneriškiai, Pempinė, Šereiklaukis (iš viso 1102 gyventojai iš jų 339 kalbėjo lietuviškai). Lietuviškiausi buvę Jogaudai. 1918 Obstainių kulmiškasis dvaras valdė 204 ha žemės, kitas dvarelis – 44 ha. Auginti žirgai ir galvijai. 1925 kaime gyveno 369 žmonės, valdyta 1142 ha žemės. Veikė paštas, valsčiaus įstaiga ir kita. Sovietinės okupacijos metais suniokoti – teliko kelių sodybų liekanos.

Vilius Pėteraitis

Martynas Purvinas

Algirdas Žemaitaitis

Iliustracija: Opstainių kaimas, Pagėgių apskritis, 2003

Iliustracija: Wassmanno-Laužytės dukters vestuvės Opstainių kaime, apie 1934 / Iš Gerhardo Lepos rinkinio

Ópstainių (2) kapinýnas. XIX a. pab.–XX a. pr. kaime rasta senienų, patekusių į įvairias kolekcijas ir muziejus. Eduardo Giseviaus rinkinyje buvo romėniška moneta, kaldinta Antonino Pijaus valdymo metais (138–161). Berlyno priešistorės muziejuje saugoma įvijinė antkaklė (inv. nr. II, 2928), datuojama II tūkstantmečio pradžia. Karaliaučiaus Prussia muziejuje iš Opstainių buvo IX–XI a. datuoti ietigalis, ornamentuota (inkrustuota?) įmova bei plačiaašmenis kirvis. Kapinyno vieta šiandien nežinoma.

L: Hollack E. Erläuterungen zur vorgeschichtlichen Übersichtskarte von Ostpreußen. Glogau–Berlin, 1908; Schwarzien O. Vorgeschichtliche Totenäcker im Juragebiet // Der Grenzgarten. 1933, Nr. 1; Mühlen B. Die Kultur der Wikinger in Ostpreussen // Bonner Hefte zur Vorgeschichte. Nr. 6. Bonn, 1975 (Tafel 18.2).

Linas Tamulynas

Ópstainių (2) pliakalnis vadinamas Opste, Apste, Apskalniu yra 2 km į pietus nuo Vilkyškių, į vakarus nuo kelio į Šereitlaukį, ties Vilkyškių ir Opstainių buvusia riba. Jį iš pietų ir vakarų juosia griovos, ten jo šlaitai daugiau 10 m aukščio. Aikštelės šiauriniame gale yra apie 2,5 m aukščio pylimas. Tai vienas žymiausių Klaipėdos krašto piliakalnių; jį išpopuliarino E. Gisevius ir Karlas Otas Schwarzienas, surinkę ir paskelbę padavimus. Piliakalnis netyrinėtas, tačiau pagal išorinius požymius skirtinas I tūkstantmečio pabaigai–II tūkstantmečio pradžiai. Po 1945 Opstainių piliakalniu klaidingai pavadinta kalva, esanti 1,5 km piečiau, o tikrasis Opstės kalnas pavadintas Vilkyškių (Raudondvario) piliakalniu. Į šiaurę ir rytus nuo piliakalnio aptikta senovinės gyvenvietės pėdsakų – rasta I tūkstantmečio lipdytos grublėtu paviršiumi keramikos. Pasakota: ant piliakalnio stovėjusią pilį sudegino; kalno viduje gyvenanti kunigaikštytė Selmytė, kurią kartais galima pamatyti ant kalno bešukuojančią savo auksinius plaukus ir gražiai dainuojančią. Užrašyti ir kiti padavimai.

L: Gisevius E. Volkssagen von der „Schloßbergen“ im Jura-Gebiete // Der neuen Preußischen Provinzial – Blätter. III F. Bd. III. Königsberg, 1859, S. 37–53, 101–108, 164–214, Abb. 5; Tamulynas L. Klaipėdos krašto XIX a. vid.–XX a. pr. topografiniai žemėlapiai kaip informacijos apie archeologinius objektus šaltinis // Lietuvos kultūros paveldo kartografiniai tyrimai. V., 2001, p. 100–112.

Linas Tamulynas