medicina

medicinà. Ilgus amžius Mažojoje Lietuvoje kaip ir kitur žmonės gydėsi liaudies medicinos priemonėmis. Buvo žmonių, mokėjusių įvairiais būdais gydyti žaizdas ir kaulų lūžius. I–IV a. archeologiniai radiniai – chirurginių instrumentų rinkinys, berniuko skeletas su taisyklingai perpjauta kaukole – liudija apie buvusį chirurginį gydymą senais laikais. Matas Pretorijus rašė, kad senieji lietuviai ir prūsai sveikatai išsaugoti naudojo dvasines ir fizines priemones. Gydymas glaudžiai sietas su pirtimis: Petro Dusburgo Chronicon terrae Prussiae [Prūsijos žemės kronika] rašoma, kad prūsai kas dieną naudojosi jomis. Buvo gydančių žolelėmis, antpilais, tepalais, vandeniu, saule ir kitaip. Gydymu vertėsi žyniai, vaidilos, kiti pagonių dvasininkai naudodami užkalbėjimus, kerėjimus, amuletus, įvairias apeigas ir kita. Apie tai liudija ir 1249 Christburgo taikos sutarties tekstas, kuriame minima, kad Varmės ir Notangos gyventojai įpareigojami nelaikyti žynių, vadinamų Tulissones vel Ligaschones. 1340 Jura Prutenorum [Prūsų teisynas] mini atlyginimą gydytojams – barzdaskučiams. 1530 barzdaskučių cechas įsteigtas Karaliaučiuje, o XVIII a. – Klaipėdoje. Didžiuosiuose miestuose XVIII a. jau buvo valdžios paskirti gydytojai, tačiau dauguma krašto gyventojų dar gydėsi naminėmis priemonėmis. Tik kilus epidemijų pavojui, valdžia susirūpindavo ligų profilaktika. Tada leisti įsakai, kaip saugotis ligų ir kaip elgtis susirgus. 1736 Prūsijos karaliaus įsaku į kraštą neleista atvykti asmenims, ypač pirkliams, neturintiems sveikatos liudijimų. Tada uždrausta Prūsijos sieną peržengti keliautojams iš Vengrijos ir Transilvanijos, nes ten siautė maras. 1769 kilus raupų epidemijai, karališkoji gydytojų kolegija nurodė, kaip kovoti su šia liga. Medicinos reikalams tvarkyti Rytprūsiuose prie Balstogės departamento Karo ir domenų rūmų (vok. Kriegs und Domänen Kammer) įsteigta Medicinos ir sveikatos deputacija, vadinamoji Medicinos kolegija. Kiekvienoje apskrityje numatytas vienas valstybinis gydytojas (vok. Kreis-Physikus) ir vienas vaistininkas. Medicinos mokslo židiniu Mažojoje Lietuvoje XIX a. pradžioje tapo Karaliaučiaus universitetas. Medicinos mokslo augimą jame lėmė tai, kad po nesėkmingo 1806–1807 karo Prūsijos karališkoji šeima ir valdžia pasitraukė į Karaliaučių. 1809 įkurta Karaliaučiaus Alberto universiteto vidaus ligų klinika. 1814 jos patalpose įsteigta chirurgijos klinika. Čia, be ligonių gydymo, atlikti moksliniai darbai, skrosti lavonai studentų mokymo bei teismo medicinos ekspertizės tikslais. Studentai, norintys tapti aprobuotais žaizdų gydytojais arba baigti klinikinį medicinos kursą, klinikose atlikdavo praktiką. Jie skrosdavo lavonus, dalyvaudavo operuojant (lengvesnes operacijas atlikdavo savarankiškai), parengdavo operacijai ligonius ir instrumentus bei operacinę, prižiūrėdavo ligonius po operacijos. 1816 VIII 22 prof. Karlo Ungerio rūpesčiu atidaryta chirurgijos poliklinika. 1881 VII 01 pastatyta nauja 110 vietų chirurgijos klinika, čia pradėti taikyti pažangiausi gydymo metodai: aseptika, septika, narkozė – svarbūs to meto atradimai. Kiek vėliau atsirado rentgeno aparatai. Karaliaučiaus universitete Mažajai Lietuvai parengta daug vidaus ligų specialistų. Dažnai čia tobulintis atvykdavo studentai bei jauni gydytojai iš Šveicarijos. Universiteto klinikose dirbo: prof. K. Ungeris, pirmasis vidaus ligų katedros vadovas, chirurgijos ir oftalmologijos katedros steigėjas; Ludwigas Liebheimas, klasikinių darbų apie įvairias ligas autorius (1888–1912 klinikos vadovas); Antonas Eiselbergas, vienas žymiausių to meto chirurgų ir klinikinių tyrėjų, pirmasis pašalinęs stuburo smegenų naviką (1896–1901 chirurginės klinikos vadovas); prof. Willis Loeppas skaitė paskaitas apie gydymą spinduliais; Carlas Carre, chirurgas, pirmasis atlikęs kraujagyslių transplantaciją, eterio narkozės propaguotojas, medicinos vadovėlių autorius; Martinas Kirschneris, vienas žymiausių XX a. pradžios chirurgų, daugelio medicinos knygų autorius (1916–27 chirurgijos klinikos vedėjas); Ernstas Meyeris, psichiatrijos katedros vedėjas, nuo 1930 Karaliaučiaus mokslinės medicinos draugijos pirmininkas; žymus medikas, daugelio išradimų, mokslinių darbų, medicinos vadovėlių ir kitų medicinos leidinių autorius Oscaras Liebreichas ir daugelis kitų. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Karaliaučiuje veikė Gailestingųjų seserų, Šv. Elžbietos, Šv. Katharinos ligoninės. Kitas didelis medicinos centras buvo Klaipėdoje. Čia 1809 atidaryta pirmoji miesto ligoninė. 1825 mieste buvo 3 gydytojai terapeutai ir 1 chirurgas. Jie aptarnavo apie 7000 žmonių. 1841 miesto ligoninėje gydėsi 260 ligonių, praktikavo 8 gydytojai. 1843 įsteigta ligoninė Klaipėdos priemiestyje Vitėje. Iškilus raupsų epidemijos pavojui, 1899 prie Klaipėdos atidaryta raupsuotųjų gydymo ir priežiūros įstaiga leprozoriumas. 1933 VI 20 atidaryta Klaipėdos Raudonojo kryžiaus ligoninė. 1936 ligoninėje įsteigtas ausų-nosies-gerklės ligų skyrius su ambulatorija, 1937 atidaryta vaikų ambulatorija ir vaikų ligų skyrius. Ligoninėje tuo metu dirbo 12 gydytojų ir 20 gailestingųjų seserų bei akušerių. Chirurgijos skyriuje per metus būdavo atliekama iki 1600 operacijų. Nuo 1934 Klaipėdoje veikė gailestingųjų seserų kursai. Jie trukdavo 2 metus, priimdavo 10–15 mokinių. Ylavos apskrityje buvo 20 akušerių (3 miestuose po 2, kitos – kaimuose), po Pirmojo pasaulinio karo apskrityje dirbo dantų gydytojai. XX a. pradžioje ligoninės veikė ir kituoase Mažosios Lietuvos apskričių centruose bei miestuose (dar ligoninės, medicinos įstaigos). Per karą steigtos karo ligoninės – lazaretai. Jų būdavo kiekviename dalinyje, turėjusiame ne mažiau kaip 100 vyrų. Pirma tokia ligoninė skrajojantis lazaretas įsteigta 1793. Didesnės karo ligoninės kariuomenėje veikdavo ir taikos metu. Vietinės valdžios struktūros (pvz., apskritys) XX a. pradžioje turėjo medicinos patarėjus, sukurta apskrities gydytojų sistema. Jiems patikėta moksleivių sveikatos priežiūra, kova su epidemijomis, medicininė kontrolė valstybės sienos perėjimo punktuose, rūpinimasis sergančiaisiais tuberkulioze, venerinėmis, psichikos ligomis, alkoholikais. Miesto sveikatos apsaugos vadovai rūpinosi ligoninių, vaistinių, vaikų namų, kitų socialinių įstaigų priežiūra. Mažesni miesteliai turėjo apylinkės gydytojus, dažniausiai – chirurgus ir terapeutus. XX a. pradžioje visose apskrityse jau dirbo akušerės. Medicinos darbuotojai dirbo didelį darbą – rūpinosi krašto žmonių sveikata; ne vienas jų ilgam išlikdavo gyventojų atmintyje kaip tauri, pasiaukojanti asmenybė.

Medicinos darbuotojai būrėsi į organizacijas. 1851 V 21 Karaliaučiuje profesorius Hermannas Helmholzas įkūrė Verein für Wissenschaftiliche Heilkunde Königsberg [Karaliaučiaus mokslinę medikų sąjungą]. Jos tikslas – nagrinėti per klinikinius stebėjimus ir eksperimentus iškilusius klausimus, spręsti medicinos problemas. Sąjungos posėdžiuose skaitytų pranešimų medžiagą leido Gräfės ir Unzerio firma, po 1866 – Berliner Klinische Wochenschrift [Berlyno klinikinis savaitraštis], o 1890–1944 – Deutsche Medizinische Wochenschrift [Vokietijos medicinos savaitraštis]. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Girdavoje, Klaipėdoje, Šilutėje, Tilžėje ir kituose miestuose pradėjo kurtis Raudonojo kryžiaus organizacijos. Jos teikdavo medicininę pagalbą karuose nukentėjusiems kariams, belaisviams, kitiems žmonėms; taikos metu rūpinosi stichinių nelaimių, epidemijų aukomis, šiaip vargstančiais krašto gyventojais. Vėliau pradėjo steigtis Samariečių organizacijos, į kurias daugiausia būrėsi sanitarai.

L: Altpreussische Biographie. Bd. 3. Marburg/Lahn, 1975; Deutsche Biographische Enzyklopädie. Bd. 5. München, 1999; Kittel A. 37 Jahre Landarzt in Preussisch Litauen. Königsberg, 1921; Stolz H., Schroeder P. Ärzte in Ost- und Westpreussen. Würzburg, 1970; Iš mokslų istorijos Lietuvoje, t. 1. V., 1960.

Leonardas Poviliūnas

Iliustracija: Karališki prisakymai – dokumentai, draudžiantys įleisti į šalį keleivius iš Vengrijos ir Transilvanijos be sveikatos liudijimo, 1738 / Iš Domo Kauno knygos „Mažosios Lietuvos knyga“, 1996

Iliustracija: Karališki prisakymai – dokumentai, draudžiantys įvežti prekes iš Vengrijos ir Transilvanijos be sveikatos liudijimo, 1738 / Iš Domo Kauno knygos „Mažosios Lietuvos knyga“, 1996