liaudies medicina

liáudies medicinà, per ilgą laiką kauptos liaudies patirtimi grįstos žinios, siekiant išvengti ligų ir jas gydyti. Tai ligų ir žaizdų gydymas, pagalba gimdant, naujagimių priežiūra, išnirimų atstatymas, ligonių slaugymas. Liaudies medicina yra dvejopa: konkrečios gydomosios medžiagos bei procedūros ir teorinė dalis – įvairūs nurodymai ir aiškinimai (nusakymai, mįslės, žadėjimai, užkalbėjimai). Liaudies medicinai žinomi natūralūs organizmo pokyčiai (brendimas, senėjimas, nėštumas), užkrečiamosios, paveldimos ligos. Ligos sistemintos pagal jų pobūdį, ligonių amžių, lytį. Didelę liaudies medicinos dalį sudaro žinios apie metų laikų ir klimato poveikį sveikatai bei ligoms atsirasti, apie mitybos, darbo, būsto higieną. Pvz., moteris iš Endriejų kaimo (Pakalnės apskrityje, Skaisgirių parapijoje) ligonius gydė pagal Mėnulio fazes. Konkrečiomis priemonėmis gydytos visų organų ir sistemų ligos: vidaus, užkrečiamosios, vaikų, chirurginės, psichikos. Pasakojama apie Bertos Wabells iš Skaisgirių naudotą geltos gydymą utėlėmis. Rytą ant gabalo pyrago padedamos 9 utėlės, ant jų užtepama marmelado ir duodama valgyti ligoniui. Taip kartojama keletą dienų, kol ligonis pasveiksta. Yra daug akušerijos (apie nėščios moters higieną, gimdymo pagalbą, naujagimio priežiūrą), akių, ausų ligų, stomatologijos žinių. Mažojoje Lietuvoje liaudies medicina radosi jau pirmykštės bendruomenės laikais. Ilgai ji buvo vyresniųjų šeimos narių teisė ir pareiga; ilgainiui laiudies mediciną perėmė žyniai. Liaudies medicinos žinios buvo perduodamos iš kartos į kartą žodiniu būdu; vertingesni gydymo metodai buvo itin saugomi ir perduodami tik tam tikriems asmenims. Rytprūsiuose gydymo paslaptis galėdavo perduoti tik tėvas – dukteriai, o motina – sūnui. Skaisgiriuose gyvenęs Schwendrau tik jam žinomu būdu išgydydavo psichikos ligas, išvarydavo „piktąsias dvasias“, tačiau savo paslapčių niekam neatskleidė, nes neturėjo dukters. Moterys specializavosi gydydamos vaistažolėmis, teikdamos pagalbą gimdyvėms; vyrai stabdė kraują, tvarkė kaulų lūžius ir žaizdas. Dažnas liaudies medicinos žinovas pagalbą teikdavo veltui. Giratiškių žiniuonė Gugat galimybę padėti kenčiančiam laikė Dievo suteikta malone ir imti už tai atlyginimą laikė didele nuodėme. Liaudies medicina naudojo daug mineralinių, gyvulinių, augalinių medžiagų bei žaliavų. Rytprūsiuose gimusį kūdikį ištepdavo augalų sultimis (manoma, kad pelyno), o po 2 metų duodavo jam tų sulčių išgerti. Sveikatai palaikyti ir ligoms gydyti vartotos vaistažolės: penning Zoles (auga miške, primena mėtą) – gydo visas ligas, stabdo blogų burtų poveikį, panašiai veikia jodzelle (jos lapai panašūs į miežio, uogos juodos), gryzzole – sąnarių žolė, šeivamedis – nuo skrandžio, žarnyno, inkstų, odos, reumato ir kitų ligų bei daugelis žolelių. Taip pat laikytasi dietos, taikytos fizioterapijos priemonės (šaltis, šiluma, garinimas, taurės), chirurgijos priemonės (pvz., lūžių, išnirimų atstatymas, vočių praplovimas), masažas, gydomoji mankšta, įtaiga (įvairūs burtai, užkalbėjimai). Liaudies medicina pradėjo nykti atsiradus kvalifikuotai medicinos pagalbai. Seniausių rašytinių žinių apie Rytprūsių liaudies mediciną yra Mato Pretorijaus raštuose.

L: Der Kreis Elchniederung. Bd. I, Hannover, 1966; Smailys A. Matas Pretorijus apie senąją prūsų mediciną // Etnografija, t. 2–3, V., 1998.

Leonardas Poviliūnas

TLE

Iliustracija: Liaudies medicinoje pušų nuoviras vartojamas nuo bronchito, reumato, vandenės, o jų spiritinis antpilas geriamas nuo tuberkuliozės / Iš knygos „Vaistiniai augalai“, 1973

Iliustracija: Valerijono preparatai vartojami padidėjus centrinės nervų sistemos jaudrumui, nuo nemigos, širdies ir kraujagyslių sistemos neurozės, žarnyno veiklai reguliuoti / Iš knygos „Vaistiniai augalai“, 1973

Iliustracija: Pelkinės vingiorykštės žiedų arbata gydomi traukuliai, skrandžio, žarnyno, plaučių negalavimai, bronchitai. Žolės nuoviru plaunamos žaizdos / Iš knygos „Vaistiniai augalai“, 1973