barzdaskučiai

barzdaskučia, viduramžių amatininkai ir chirurgai. Senovės Prūsoje, kaip ir Lietuvoje, žmones gydė įvairūs šventikai – vaidilos, žyniai. Buvo ir tokių, kurie gydė žolelėmis, antpilais, tepaliukais, saule, vandeniu, užkalbėjimais, užkerėjimais, amuletais. Tai rodo archeologiniai radiniai. Prūsijoje rastas I–IV a. chirurginių instrumentų rinkinys, Lietuvoje – I a. po Kr. taisyklingai sudėti lūžę kaulai, trepanuota žmogaus kaukolė. Viduramžiais medicina buvo dvasininkų prerogatyva. Jie teikė ir chirurginę pagalbą. 1215 visuotinis Laterano susirinkimas dvasininkams uždraudė ja verstis. XIII a. chirurgija uždraudžiama universitetuose. Ji tampa amatu, kuriuo pradeda verstis barzdaskučiai; jie steigia cechus. 1530 barzdaskučių cechas įsteigtas Karaliaučiuje, nuo XV a. – Gdanske, nuo XVI a. – Vilniuje, Kaune, XVIII a. – Klaipėdoje. Pagal tuometines taisykles niekas, neįstojęs į barzdaskučių cechą, negalėjo atidaryti kirpyklų ir chirurginių įstaigų. Viduramžiais cechas buvo laikomas įteisintu, kai jo statutą patvirtindavo didysis kunigaikštis arba miesto magistratas. Klaipėdos barzdaskučiai rėmėsi Gdansko, Karaliaučiaus bardaskučių cechų papročiais. Barzdaskučių cecho visateisiai nariai – meistrai. Kiekvienas meistras turėdavo padėjėjų, pameistrių. Pagal 1584 karaliaus Stepono Batoro privilegiją mokinys, norintis tapti barzdaskučiu-chirurgu, privalėjo 3 metus mokytis pas meistrą (mokslas mokamas). Po to jis buvo pakeliamas į pameistrius. Po 1,5 metų mokinys laikydavo egzaminus ir tapdavo meistru, galėdavo įstoti į cechą. 1639 karaliaus Vazos privilegija sugriežtino taisykles meistrams. Pameistrys, dirbęs 3 metus pas meistrą, privalėjo dar 6 metus dirbti kaip keliaujantis chirurgas kitų miestų cechuose ir dar 3 metus dirbti pas cecho meistrą. Tik po 12 metų pameistrys tapdavo kvalifikuotu barzdaskučiu-chirurgu. Tikriausiai šios taisyklės galiojo Vilniuje, Kaune, Gdanske, Karaliaučiuje, Klaipėdoje. Barzdaskučio vardui gauti reikėjo atsakyti į anatomijos, patologijos, chirurgijos klausimus. Pameistrys turėjo parodyti ir savo praktinius sugebėjimus: parengti darbui kraujo nuleidimo aparatą (fleboskopą), išgaląsti skustuvą, skalpelius, pagaminti tepalus, balzamus, kitus vaistus. Jei pameistrys gerai atsakydavo į klausimus ir atlikdavo praktinius darbus, tapdavo meistru ir būdavo įrašomas į cecho knygas. Naujasis meistras prisiekdavo miesto rotušėje, surengdavo vaišes kolegoms. Po to jis galėdavo dirbti savarankiškai. Bardaskučiai atlikdavo įvairias medicinines procedūras: statydavo taures, darydavo klizmas, masažuodavo, gydydavo ir tvarstydavo žaizdas, amputuodavo galūnes, traukdavo dantis, gydė ir odos, venerines ligas. Barzdaskučio namai būdavo ženklinami varine lėkštele, kabinama ant ilgo strypo. Danielius Schwabe buvo garsus Prūsijos chirurgas. Vladislovas IV jam ir jo sūnui suteikė specialią privilegiją, kuria leido verstis chirurgija Lietuvoje ir Lenkijoje. XVIII a. chirurgija vėl tampa mokslu ir pradedama dėstyti Europos universitetuose. Tada Prūsijoje įsteigta speciali mokykla chirurgams-felčeriams.

Leonardas Poviliūnas

Iliustracija: Barzdaskutys-chirurgas prezentuoja savo amato įrankius – peilį ir žirkles kaip savo gildijos ženklą. Piešinys Jacobus de Cessolis 1408 rankraštyje / Iš H. Schott knygos „Die Chronik der Medizin“, 1993