Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Mažoji Lietuva mokslininkų atsiliepimuose

Mažosios Lietuvos lietuviškumo klausimas vokiečių mokslininkų akiratyje.

Mažóji Lietuvà mókslininkų atsiliepmuose. Per šimtmečius Mažoji Lietuva ne tik vadinta Lietuvos vardu, bet joje yra buvę nemažai lietuviškumo. Tai įrodinėjo vokiečių autoriai. Pvz., „Herder Konversations-Lexikon“ (1925): Lietuva (vok. Litauen) yra Rytprūsių sritis pačiuose šiaurės rytuose ir apima maždaug 11 430 km2. Profesorius daktaras Knaake: Lietuva yra Rytprūsių šiaurrytinė dalis, svarbi etniniu, ūkiniu ir istoriniu atžvilgiu. Lietuvininkai, kurių yra apie 150 tūkstančių, gyvena daugiausia nuo Nemuno iki Klaipėdos miesto. Gamtos grožybėmis kraštas nepasižymi, išskyrus Įsruties, Ragainės, Tilžės ir Klaipėdos apylinkes. Jenny Kopp: Daugelis dvarų ir kaimų vardų Tilžės apskrityje yra lietuviškos kilmės nuo to laiko, kai dar nebuvo raštiškų žinių. Augustas Skalweitas: Kolonizacijos mastas Mažojoje Lietuvoje Friedricho Wilhelmo laikais pagal Gumbinės archyve surinktas žinias 1736 atrodė šitaip: 766 zalcburgiečių šeimos, 2999 – šveicarų ir vokiečių, 8075 – lietuvių šeimos. Vadinasi, lietuvių buvo 2 kartus daugiau negu kitų tautybių žmonių. Franzas Tetzneris: Iš 1719 (prieš vokiečių kolonizaciją) likęs bažnytkaimių sąrašas, kur sakyti lietuviški pamokslai. Pagal tai lietuvių kalbos sritis apima teritoriją iki linijos: Labguva–Pėterkaimiai–Norkaičiai–Muldžiai–Juodlaukiai–Trempai–Darkiemis–Žabynai–Geldapė–Dūbininkai. F. Bockas: Lietuvių kalba XVIII a. pabaigoje vartota ne tik Labguvos, Įsruties, Ragainės, Tilžės ir Klaipėdos apylinkėse, bet ir nuo Labguvos iki Širvintos, nuo Nordenburgo iki Klaipėdos. Lietuvių tauta pasižymėjo ypatingais dorovės bruožais ir papročiais. Jie didžiavosi savąja kalba ir vertino jos taisyklingą vartojimą. A. G. Krause: XIX a. pabaigoje Prūsijoje apie 200 000 žmonių kalbėjo lietuviškai. Frydrichas Kuršaitis: Kaip kitose kalbose, taip ir lietuvių kalboje, yra susidariusios tarmės, bet jos viena nuo kitos taip nesiskiria, kaip, pvz., vokiečių tarmės (kur pietų vokietis vargiai galės suprasti šiaurės vokiečio liaudies tarmę ir atvirkščiai). Keliaujant man po prūsiškąją (Mažąją) ir lenkiškąją (Didžiąją) Lietuvą aš visur buvau suprantamas, taip pat ir aš kiekvienos apylinkės lietuvių kalbą visiškai supratau, išskyrus atskirų daiktų pavadinimus ar posakius.

L: Pakarklis P. Mažoji Lietuva vokiečių mokslo šviesoje. K., 1935. MLFA.