Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Mažoji Lietuva ir Prūsa lietuvių istorinėje literatūroje

pirmieji kūriniai apie prūsus ir Mažąją Lietuvą.

Mažóji Lietùva ir Prūsà lietùvių istòrinėje literatroje. Iki pat A. Rotundo knygos Rozmowa polaka z litwinem [Lenko pasikalbėjimas su lietuviu] (1564) prūsai neminėti tuomet populiariose lietuvių tautos kilmės teorijose. XVI a. Europoje sustiprėjo domėjimasis savo praeitimi, istorija ėmė virsti politiniu mokslu. Tai tiesiogiai paveikė prūsų vaizdavimą XVI a. pradžioje. Pasakojime apie Vladimiro kunigaikščius su Spiridono Savos kreipimusi (XV a. pabaiga–XVI a. pradžia), aiškinta, kad pasaulietinę valdžią Vladimiro kunigaikščiai gavo ne iš Konstantinopolio, o iš Romos imperatorių. Esą dar Augustas perdavęs savo giminaičiui prūsui kraštą prie Vyslos ir Nemuno, kuris Prūsa vadintas iki XVI amžiaus. Motiejus Stryjkovskis (gal dėl savo mozūriškos kilmės) pirmasis plačiai nušvietė Torunės taiką (1466) ir dalies Prūsijos prijungimą prie Lenkijos karalystės. Savo veikalo Kronika polska, litewska, żmódzka i wszystkiej Rusi... [Lenkų, lietuvių, žemaičių ir visos Rusios kronika] (1582) XIX skyriuje jis perpasakojo padavimą, kaip sikambrams sumušus lietuvių protėvius alanus, šie pasitraukė į Prūsą ir sukultūrino čiabuvius, nežinojusius jokių įstatymų. Prūsų sukultūrinimą užbaigęs, kartu užglaistęs kylančius tarp lietuvių ir prūsų nesutarimus bendrai išrinktas valdovas Videvutis. Vėliau ši taikiai sukurta valstybė iširo: Vaidevučio palikuonis Litalanas sukūrė Lietuvos valstybę, Saimas – Sembą ir Žemaitiją, o kiti 10 brolių valdę atskiras Prūsos sritis. Taip sukurta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinius siekius tenkinusi teorija, pateisinanti Gediminaičių teises į Prūsiją. M. Stryjkovskio koncepciją išplėtojo Albertas Kojelavičius-Vijūkas. Jo įsitikinimu, prūsai giminingi lietuviams ne tik bendra kilme, su lietuviais juos siejo ankstesnis priklausymas vienai valstybei ir giminystės tarp prūsų ir lietuvių suvokimas vėlesniais laikais. Veikale Historia Litvaniae [Lietuvos istorija] (1656, 1669) aprašydamas Prūsos nukariavimą XIII a. pabaigoje prūsų pasitraukimą į Lietuvą jis apibūdina: tą pasitraukimą su visa manta ir vaikais į Lietuvą, kur gyveno tos pačios kilmės tauta, vargu ar galima vadinti tremtimi. Mitą apie bendrą lietuvių ir prūsų tautos valdovą perėmė Teodoras Narbutas, bandęs jį pagrįsti XIX a. kalbotyros teiginiais. Veikale Dzieje starożytne narodu litewskiego [Senoji lietuvių tautos istorija] (1835–1841) jis rašė: iš visų trijų pagrindinių dialektų: senųjų prūsų, lietuvių ir latvių lietuvių yra pats svarbiausias. Nedvejodamas tai sakau, nes ištisas tautas su visais gyventojais, kurie buvo užkariauti, galima lietuviais vadinti. Lietuvių ir prūsų giminingumo teorijai perėjus į Simono Daukanto veikalus, XX a. pradžioje tai tapo istoriografine tradicija ir kertiniu akmeniu svarstant įvairias istorines problemas (pvz., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykius su Kryžiuočių ordinu, lietuvių atsiradimą Rytprūsiuose ir t. t.). Kovų su Ordinu istorija ypač žadino tautinio pasididžiavimo jausmą. Geri Lietuvos ir Vokietijos santykiai tarpukariu (nepaisant Klaipėdos užėmimo 1923) darė poveikį ir istorikams. Po 1918 išnyko vokiečių riterio kaip plėšiko ir žmogžudžio epitetas. Lietuvos istoriografijoje, skirtingai nei lenkų, Ordinas nebuvo laikomas tautos priešu. Istorijos politizavimas apogėjų pasiekė po Antrojo pasaulinio karo. Šio laikotarpio sovietų istorikų darbuose reikalauta nušviesti brolišką rusų pagalbą per visą Lietuvos istoriją. Toliau stengtasi nuneigti Gertrūdos Mortensen padarytas išvadas apie palyginti vėlyvą lietuvių atsikraustymą į Rytprūsius. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykiai su Ordinu ir lietuvių apsigyvenimas Rytprūsiuose liko dominuojančios lietuvių istoriografijos temos. Kitas temas tyrinėti trukdė SSRS politika. XX a. pabaigoje pradėta kalbėti apie pozityvų Reformacijos vaidmenį lietuviškumui saugoti.

L: Biržiška V., Aleksandrynas. T. I. V., 1990; Kiaupa Z., Kiaupienė J., Kuncevičius A. Lietuvos istorija. V., 1995; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūra. V., 2001; Nikžentaitis A. Rytprūsiai lietuvių istorinėje literatūroje // Klaipėdos ir Karaliaučiaus kraštų XVI–XX a. istorijos problemos. Acta Historica Universitatis Klaipedensis. Klaipėda, 2001.